Gal truputį ir pavargau nuo gyvenimo,
širdį spaudžia nuo nerimo,
viskas nereikalingo liko už manęs,
o ateitis dar prieš mane.
Galbūt ir popierius suplyšęs,
nuo netinkamų žodžių nemokančių išreikšti,
bet laikas per daug brangus, jog aš jį švaistyčiau.
Susensiu, sudulkėsiu ir laimės nepatirsiu,
bet tikra laimė yra žodis šventas,
tad jos tu nenusipirksi už jokius pinigus.
Lai grįžta tos dienos su saulės spinduliais ant mano sienų,
lai tu sugrįžki į mano glėbį paklausyti medžių šnarėjimo.
Kol šypsenos nedingo nuo mūsų veidų,
tol prisiminsime kodėl mes kartu.
