Nesakiau, jog iš aukščiau aš matau tave geriau?
Šį kartą patylėk,
aš tave sapnuoju taip realiai,
žiūriu į tave taip tūščiai.
Nebenoriu skaityti tavo tų juokingų eilučių,
bėgi nuo savęs,
nors patarčiau bėgti nuo savo požiūrio.
Aš lyg uždraustas vaisius,
sakai, jog taip negalima,
bet tavo lūpos bučiuoja manąsias.
Kodėl skausmas toks saldus ir gundantis?
Ketinai manęs atsiprašyti,
vis dėkojai,
tai kodėl aš jau pavargau laukti tavosios žinutės,
po velnių.
Aš tau neberašiau ir tu to net nepastebėjai,
galvojau nors pralauši šią kvailę tylą,
klydau.
Juokinga, jog jaučiausi vienintelė,
bet dėja, aš ne viena tokia.
kiek dar jų turi?
Ir man skauda,
skauda ir vėl,
aš sėdžiu stotelėje,
laukiu traukinio į nežinią,
atmerk man akis,
čia taip tamsu.
Nebegaliu kvėpuoti,
tu dusini ir vėl mane,
savo tyla pasilik sau,
gana šio beviltiško galvosūkio.
Ar vis dar pameni mane?
Net pačioje tamsioje ir pyktoje sumaištyje?
Šį kartą ir vėl pasuoji.
