Can't Change // Z.M // #2015 // LTU // Book 1 //✔

<Viskas gerai>

-Scarlet P.O.V-

Dabar pasigailėjau, kad aš jam tai pasakiau, jis mane išprievartaus! Aš nežinau ką man daryti?! Aš.. Aš.. Atiduosiu jam savo skaistybę? Susiriečiau į kamuoliuką ant lovos.. Pradėjau kūkčioti.. Negi jis tai padarys?

-Zayn P.O.V-

Išeidamas pasigriebiau lagaminėlį, žinoma kai sakiau, kad jie aukščiausios rūšies ir tai kad man patinka tai, neturėjau omeny, kad aš juos vartuoju, bet šiandien juos pavartosiu. Žinau, kad blogai darau, nes nuo to labai kentės Scarlet. Jai vos 15 metų. Bet ji supras, kad neturi teisės nei rėkti ant manęs nei ką. Atvažiavau į klubą, užsimaniau atsipalaiduoti. Prisėdau už baro. Pastačiau lagaminėlį ant stalo, užsimaniau į toletą, nuėjau į jį. Atlikau visus reikalus, grįžau prie baro. Nesupratau. Kur lagaminėlis? Apsižvalgiau. Gal tolete? Patikrinau toletą, bet nieko neradau. Nepagaunu bajerio? Kas ji pasiėmė? Nejaugi Ian pakalikai? Užmušiu juos! Pradėjau brautis pro minia. Mačiau vyrą juodais rūbais einanti link duru, o rankose spindėjo mano lagaminėlis. Pradėjau eiti paskui jį. Jis sustojo, sustojaunir aš. Lėtai atsisuko į mane. Įžvelgiau jo veidą, juk tai Jawad, mano brolis. Kodėl jis pasiėmė mano lagaminėlį? Ėjau arčiau jo.

-Taigi tagi Zayn Zayn. Ar šito ieškai?-Pašaipiai pasakė.

-Jawad ar tu dirbi Ian?

-Jo nėra tarp gyvų, mat kažkas jį pašalino. Dabar aš esu jo burio vadas. Ir šitas priklauso man.-Pakėlė lagaminėlį.

-Tu labai klysti Jawad, šitas lagaminėlis mano. Gražink.

-Net nesiruošiu Zayn. Karas prasideda.-Priėjau arčiau jo. Užkišau ranką už nugaros, jis tai pastebėjo, tad nieko nelaukes smogė man iš to lagaminėlio į veidą. Kritau ant žemės jis dar spirė man į pilvą.

-Malik tu mirsi nuo mano rankų.-Pasišaipė ir išėjo. Na gerai karas prasideda Jawad, bet kentėsi tu. Atsistojau ir šlubuodamas ėjau namo. Po pusvalandžio pasiekiau juos. Iėjau vidun. Nusiėmiau striuke su skaismo aimanom, ir batus. Užlipau į viršu, pamačiau gulinčia Scarlet, apėjau lovą, pritupiau prie jos, jos akys buvo užverktos. Paglosčiau jos skruostą. Ji iškart pabudo ir pašoko iš lovos pradėjo trauktis nuo manęs.

-Scarlet nurimk viskas gerai, aš tau nieko nedarysiu.-Ji susiraukė labiau nei pirma kartą. Nesupratu kodėl jį taip žiūri į mane. Atsistojau prieš veidrodį, mano lūpą buvo praskelta, o žandas patynes, nuo Jawad smugio. Per kuną perėjo skausmas. Suinksčiau. Scarlet pašoko iš lovos ir pribėgo prie manęs.

-Nelisk.-Sušnypsčiau kai ji norėjo paliesti mane. Ji kaip mat išsigando, bet dar stovėjo šalia. Aš išsitiesiau su skausmo aimana, nuėjau į vonia. Scarlet atsekė paskui, aš išsitraukiau iš spintutės vaistinėlę. Užsipyliau ant vatelės skysčio, norėjau pridėti prie lūpos, bet šilta ranka prilietė mano ranką, pasisukau į Scarlet, ji ištraukė iš mano rankos ta vatelę, ir pridėjo atsargiai man prie lūpos, suinksčiau.

-Atleisk.-Sušnabždėjo. Ji buvo kiek žemesnė už mane, ji ranką švelniai padėjo ant mano krutinės ir pasistiebė, ir vėl suinksčiau ji susiraukė.

-Pakelk maikutę.-Pasakė jį.

-Kam?-Sutrikau.

-Tiesiog pakelk.-Pakėliau maikute. Ant mano kūno puikavosi mėlynės.

-Kas atsitiko?-Ji išpūtė akys.

-Nieko.-Nuleidau maikute.

-Tokie sumušimai ir jie reiškia nieko?

-Tiesiig atšok nuo manęs.-Pyktai pasakiau, ji išsigando.-Eik į kambarį.-Parodžiau pirštų į duris. Ji su išgasčiu greitai išėjo. Susitvarkiau savo lūpą. Nusiploviau rankas, viska sudėjau į vietą. Grįžau pas ją, ji buvo nusisukusi į langą, numanau, kad ji verkia. Atsidusau ir priguliau šalia jos. Norėjau apkabinti, bet ji pasislinko toliau. Padėjau savo galvą ant jos, taip kad mūsų žandai susiliestu, juo skruostu riedėjo ašaros.

-Scarlet.. Mažutę atleisk, kad taip rėkiau.-Sušnabždėjau.-Aš manau tau nereiktu žinoti kuom aš užsiimu, ir kur būnu.-Tyliai kalbėjau. Ji patraukė mane. Ir išlipo iš lovos.

-Jei leisi aš miegosiu ant sofos.-Tyliai pasakė ji.

-Kas jeigu ne?-Kilstelėjo antakius.

-Miegosiu ant grindu.-Šaltai atsakė.

-O kuom tau bloga mano lova?

-Tuom kad tu ant jos miegi.

-O kuom aš blogas?-Susiraukiau.

-Man nepatinka tavo draugije. Tavo nuotaiku kaita neprognozuojama. Aš dar stebiuosi, kad esu nesumušta..

-Ohh..-Nepatenkitai suurzgiau.-Gerai aš pažadu nekišiu savo ranku prie tavęs.-Pasakiau.

-Vistiek nenoriu.

-Aš pažadu.

-Oh..-Tarė ir grįžo atgal į lovą, ji vis dar būvo su mano marškiniais kurie jai tiko,ir net labai. Ji prigulė kiek toliau nuo manęs. Atsidusau.

-Nejau aš toks blogas?-Paklausiau. Ji neatsakė.

-Scarlet?-tyliai pasakiau.

-Ko?-Tylus balsas pasiekė mano ausis.

-Tu neatsakiai į mano pirma klausimą.

-Taip. Taip Zayn.

-Kodėl?

-Kodėl?-Jos balso tonas kilo, kas mane erzino.-Kaip tu drįsti klausti kodėl? Tavo nuotaiku kaita neprogmozuojama!-Išrėžė ji. Jį atsisuko į mane, ir žiūrėjo į mano akys.

-Jei tu bent kiek pakeistum savo charakteri, aš jau seniai bučiau tave isimylėjusi.-Visdar stebėjo mano akys. Ji.. Ji mane sugeba isimylėti? O kaip aš? Aš juk beširdis.. Neturiu širdies! Bet jos žodžiai paglostė mano juoda širdį.

-Kas manyje blogai?

-Tavo nuolatinis pykčio išsiliejimas ant kitų žmonių, dabar tas žmogus esu aš. Aš tau tik padėti norėjau, o tu iškart pyksti.-Atsidusau.

-Tiesiog einam miegoti.-Sušnabždėjau, ir nusisukau nuo jos. Juk ji nesuteiks man savo šilumos. Kiek nistebau kai pajutau dvi mažytes rankutes apglėbiant mano liemenį. Sutrikau, bet tai buvo malonu. Šyptelėjau sau, jaučiau jos galvą sau ant nugaros. Norėjau suktis į ją, bet jos balsas mane sustabdė.

-Nesisuk, gulėk taip.-Sušnabždėjo.

-Ar tau ne šalta?

-Ne, nes šalia manęs gražus ir šiltas vaikinas.-Šyptelėjau. Po kiek laiko užmigau. Rytoj reikės važiuoti pas Jawad. O kita savaite jau turėsiu vežti Scarlet pas savo senelį, kuris spręs ar ja parduosim ar ne, aš tikrai to neleisiu.