THE LUST

2 skyrius

- Viešpatėliau, ar tu mirei, ar kas tau? – lengvas Silvijos pliaukštelėjimas per skruostą pažadina mane iš miegų. Pašoku iš lovos ir pasitrinu akis. Akys užkliūva už skaitmeninio laikrodžio. Pusė vienuolikos.

- Po velnių, Silvija! Kodėl manęs nepažadinai?! – sušunku ir nebežinau ką daryti.

- O kodėl tu pati neatsikėlei? – sumurma draugė.

- Šūdas. – nusikeikiu. – Žadintuvas. Kvailė. Neužsistačiau žadintuvo.

- Eik nusiprausk, aš tau išimsiu rūbus. Greičiau, greičiau, nes jau ir taip vėluoji, miegale! – įlindusi į mano spintą kalba Silvija. Kaip galėdama greičiau bandau nusiprausti. Nors mano pirmoji paskaita prasidėjo prieš kelias minutes, tai tragedija, nes tai naujas dalykas dėstomas apie vidurinių amžių istoriją, o aš vėluoju į jį. Grįžusi į kambarį rengiuosi Silvijos ištrauktais drabužiais, numestais ant mano lovos. – Mylėk mane, nes Kevinui pirma paskaita vienuoliktą. Todėl aš jam paskambinau ir jis tave nuveš. Taip sutaupysi laiko. Jis jau laukia tavęs.

- Tu rimtai? – nustembu. – Labai ačiū. Dieve mano, ką aš be tavęs daryčiau. – pakšteliu jai į skruostą, griebiu knygas ir vilkdamasi paltą skubinuosi pro duris. Dar niekada gyvenime nebuvau taip greitai nusileidusi laiptais žemyn, net lauke pamačiusi Keviną, dėkoju Silvijai, kad ji taip manimi rūpinasi. – Labas, aš vėluoju todėl greičiau važiuojam. – greitakalbė išdėstau jam viską ir šis nieko nelaukęs bei paspaudęs greičio pedalą išlekia į kelią.

Jau netrukus stovėdami parkavimosi aikštelėje, kur neseniai praeitą dieną buvau, padėkoju Kevinui už pagalbą ir lyg vijurkas nuskrieju universiteto link. Stovėdama prie auditorijos durų, bandau tramdyti savo gėdą. Nusiimu paltą, permetu jį per ranką ir pasitvarkiusi plaukus suimu durų rankeną. Nusveriu ją žemyn ir atidarau duris. Studentų žvilgsniai nukrypę į mane ir mano raudoni skruostai – puikus derinys, geram pirmadienio rytui. Netrukus ir dėstytojo žvilgsnis nukrypsta į mane. Nė nematydama jo veido žengiu kelis žingsnius link jo ir tepasakau:

- Aš atsiprašau, kad vėluoju.

- Kuo jūs vardu, panele? – valdingas balso tonas privertęs mane atsisukti ir rudos akys žvelgiančios į mane. Nežinau, kas nutiko, bet laikas auditorijoje tarsi sustojo. Žiūrėjau į jį, tarsi jo akys hipnotizuotų. Pastebėjusi pakeltą jo antakį, susiėmiau.

- Margo. Tai yra Margarita Alivarez. – nudelbiau akis į grindinį ir tvirčiau sugniaužiau megzto krepšio rankeną. Vyras išsitraukęs rankas iš kišenių ir nuėjo prie savo stalo. Pažvelgė į kažkokį sąsiuvinį ir vėl pažvelgė į mane.

- Prašom sėstis ir paprašysiu jūsų daugiau nevėluoti į mano paskaitas. Neapkenčiu vėlavimo. Tas galioja ir visiems kitiems. – pasakė jis ir rimtai ir be jokio gailesčio. Susiradau vietą, kur aplink mane nebūtų daug žmonių. Atsisėdau ir išsitraukiau sąsiuvinį su tušinuku. – Tikiuosi, kad susirinko visi, todėl prisistatysiu dar kartą, kad panelė Alivarez taip pat žinotų. Esu Emanuelis Franklinas, dėstytojas atvykęs iš Anglijos. – pabrėžtinai ištaręs mano pavardę jis pažiūrėjo į mane tarsi rentgenu peržiūrėtų mano vidaus organus. – Kaip turbūt jau ir žinote, dėstysiu vidurinių amžių istoriją.

Kiek jam metų? Dvidešimt aštuoneri? Trisdešimt? Kaip po velniais, būdamas toks jaunas jis gali būti dėstytojas? Teko susiimti ir paklausyti, ką šneka naujasis dėstytojas Emanuelis. Ant didelės lentos užrašytas pavadinimas „medius aevus", lotyniškai išvertus „viduramžiai". Sąsiuvinyje išraičiau šį žodžių junginį ir bandžiau klausytis dėstytojo Emanuelio kalbos: