THE LUST

10 skyrius

Renginys ėjo į pabaigą, kuom be galo džiaugiausi. Nors ką bandau apgauti, nerūpėjo man tas renginys. Terūpėjo Emanuelis. Dvejojau ar eiti į jo auditoriją ar ne. Žinojau, kad jis yra neprognozuojamas ir nežinau, ko tikėtis. Vis dar ieškojau Silvijos. Nežinojau, kur ir tai mane nervino. Prie manęs priėjo rektorius ir tarė:

- Viskas praėjo sklandžiai. Dėkoju, kad padėjai.

- Dėkokite dėstytojai Visburn. Tai jos iniciatyva aš čia. – nusijuokiau.

- Būtinai padėkosiu. – vyras delnu perbraukė per mano ranką ir nuoširdžiai nusišypsojo, šiuo mandagiu gestu, kaip Emanuelis su pirmakursėmis prie jo stalo, atsiprašė ir nuėjo savo keliais.

Trypčiojau sultingai žalią žolę. Nors diena buvo nepriekaištingai graži, kas nebūdinga šiam metų laikui Denveryje, tačiau mano veidas buvo rūškanas. Viduje kovojo dvi pusės. Pykau ir ant Silvijos, kad jos nėra, kai reikia, ir ant Emanuelio, kad taip vaikiškai mane veikia.

Futbolo komandos vaikinai pasisiūlė sutvarkyti ir sunešti stalus. Tidėl juos palikusi kiemelyje, pasukau į universiteto vidų. Patalpoje buvo tylu, keletas žingsnių, kaukšinčių aukštakulnių tesigirdėjo. Nors ir tie žingsniai buvo toli. Kojos lyg švininės tempėsi pačios, niekieno neverčiamos. Sustojau prie auditorijos durų. Pravėriau, tačiau toliau nėjau. Mačiau, kaip prie stalo ginčijosi Emanuelis ir kažkokia moteris. Moteris buvo kokiais septynetą metų vyresnė už mane, tankių, rusvų plaukų. Aukšta, beveik Emanuelio ūgio. Negirdėjau, ką jie kalbėjo, tačiau įnirtingai ginčijosi. Moters veidas buvo piktas. Tyliai uždariau duris ir stovėjau prie jų. Po kelių akimirkų iš kabineto išbėgo ta pati moteris. Ji sekundei sustojo, mestelėjo kreivą žvilgsnį į mane, pasitaisė sijoną, persibraukė per plaukus ir nukaukšėjo. Netrukus iš kabineto išėjo ir Emanuelis. Stovėjau lyg įbesta ir stiklinėmis akimis žiūrėjau į vyrą. Mūsų akys susitiko. Nieko nelaukęs jis griebė mane už alkūnės ir tempė greitu žingsiu paskui save.

- Kur mes einam? Palauk. – bandžiau pagauti jo tempą, bet nepavyko. Todėl dėliojau keistai kojas, bandydama nepargriūti.

Maniau, kad einame į pagrindinį kiemelį, tačiau išėjome pro galinį išėjimą. Pagaliau jis paleido mano ranką. Sustojo ir išsitraukė iš kelnių kišenės automobilio raktelius.

- Sėskis. – paliepė. Nežinau, bet maniau, kad dabar ne laikas prieštarauti. Atsisėdau. Užsisegiau diržą. – Alkana? – paklausė jis. – Tada važiuojam užkąsti. – neleidęs man atsakyti nutarė.

Norėjau kalbėti. Negalėjau pakęsti tylos. Tai žudė. Bandžiau tylomis pažvelgti į vyro pusę. Jis susikaupęs vairavo. Mačiau, kaip jo veidas įsitempia tai atsipalaiduoja. Buvau taip įtempusi kojų raumenis, kad net pradėjo skaudėti.

Neįsivaizduoju kiek laiko važiavome. Gal valandą. Atsibudau ir suvokiau, kad atvykome į kitą miestą.

- Kur mes? – paklausiau.

- Fort Kolinse. – pagaliau pratarė bent žodį, pamaniau.

- Kodėl mes čia? – nervingai nusijuokiau.

- Nesijaudink, aš tau nieko nepadarysiu. – rimtai atsakė jis.

- Kažkaip, tai manęs nenuramino. – burbtelėjau.

Galiausiai sustojo prie vieno iš restoranų. Daug žalumos, senos statybos namas. Man patinka.

- Bisseti. – garsiai perskaičiau restorano pavadinimą.

- Viliuosi tau patiks. – tarė jis. Emanuelis išlipo ir priėjo prie mano durelių. Jas atidarė ir leido man išlipti. Viskas čia atrodė kaip iš laukinių vakarų. Užėjome į vidų. – Staliuką dviem, nuošaliau. – pareiškė jis oficiantui. Aš tik nusišypsojau.