THE LUST

19 skyrius

Nors ir gavau telefoną iš Frenko nusipirkau savąjį. Visą savaitę praleidau namie. Kitą dieną po Frenko atsiradimo prie mano durų, baigiau rašyt tą nelemtą rašto darbą, kurį Silvija nunešė Emanueliui ir įteikė į rankas. Po trijų dienų gavau atsakymą. Įvertinimas devyni. Atsidusau lengviau. Visą savaitę iš Frenko jokių žinių negavau.

Blaškiausi iš vienos vietos į kitą. Skambinau namiškiam, prašnekėdavome valandų valandas. Po poros dienų bus diplomų įteikimas. Namiškiai prižadėjo atvykti.

- Ar kviesi Frenką? – kažkurią dieną paklausė manęs Silvija.

- Nežinau. Nenoriu skandalo.

Dienos bėga ganėtinai greitai. Per jas ieškojausi darbo. Susiradau porą muziejų Denveryje, kurie ieško darbuotojų. Susiskambinau dėl pokalbių. Į vieną iš jų eisiu kaip tik kitą dieną po diplomų įteikimo.

Netrukus jau vilkėjau mantiją ir stovėjau didžiojoje salėje. Rinkosi žmonės, visi vieni kitus sveikino. Silvija stovėjo šalia, nors ir turėjo būti visai kitoje salės pusėje. Pajaučiau kažkieno rankas ant pečių.

- Mažute! – tas mylimas balsas leido nudžiugti.

- Mama... – išsišiepiau.

- Pagaliau tave pamačiau. – mama mylavo mane ir nepaleido iš rankų. Apkabinau tėtį ir negalėjau jais atsidžiaugti.

- Čia Silvija. Su ja gyvenau.

- Labai malonu susipažinti. – šypsojosi Silvija.

- Mums taip pat. – šyptelėjo mama. – Mergaitės... jūs atrodot tokios gražios. Na bėkit. Vėliau susitiksim kiemelyje.

Pakštelėjau mamai į skruostą ir atsisėdau savoje pusėje, o Silvija nubėgo link savosios. Po kokių dešimties minučių ceremonija prasidėjo. Iškilmingą akimirką puošė didžiulės universiteto vėliavos su universiteto inicialais. Pradėjo rinktis dėstytojai, ir kiti svarbūs žmonės. Mačiau tarp jų ir Emanuelį. Jis kaip visada atrodė nepriekaištingai. Sutraudžiau save, kad negalvočiau apie jį, kad neleisčiau sau sugadinti šios akimirkos. Dekanas pranešė, kad būsimiems istorikams diplomus įteikinės dekanas ir profesorius Franklinas, kaip didžiausias universiteto mecenatas. Krūptelėjau ir meldžiausi, kad man netektų iš jo rankų imti savo diplomo.

Kviečiamų pavardžių vis mažėjo, kol galiausiai išgirdau savąją. Pakilau ir pamačiau, kaip Emanuelis nuo stalo ima mano diplomą ir atsitiesęs stebi kaip einu. Kaip pirmąsias paskaitas. Kaip ironiška. Buvsu užsidėjusi patogius Frenko pirktus aukštakulnius, su kuriais jaučiausi neapsakomai gerai. Jausdama komfortą kaukšėjau grindiniu ir girdėjau plojimus kaip per miglą. Pakilau laiptais ir atsistojau priešais vyrą, laikantį mano diplomą. Šypsojausi, nes tai mano diena. Jis padavė man diplomą, o aš tiesiau delnus, kad jį pasiimčiau. Kai ramiai turėjau jį savo rankose, Emanuelis ištiesė delną. Tradicija. Pasaudžiau jo ranką, o šis prisitraukė mane ir pakštelėjo į skruostą. Sutrikau, tik po to supratau, kad tai tradicijos dalis. Rankos paspaudimas ir bučinys, jei esi moteris. Emanuelis išsišiepė ir nesupratau kodėl. Tada supratau, kad fotografas laukia, kada pozuosiu. Atsisukau į fotografą ir išspaudžiau šypseną. Po akimirkos jo veidas nerodė jokių malonių bruožų. Nusukau žvilgsnį ir paspaudusi ranką dekanui, taip pat pakštelėjau į skruostą.

Nulipau laiptais ir grįžau į savo vietą. Žinojau, kad tai savotiškas Emanuelio kerštavimas, nes kitoms merginos jis šypsojosi ir kažką šmaikštavo, versdamas merginas raudonuoti.

Po visos trijų valandų ceremonijos rinkomės vidiniame kiemelyje. Ten buvo paruoštos vaišės.

- Mes baigėmė! – sušuko Silvija ir apkabino mane. – Beje tavo suknelė man puikiai tinka.