THE LUST

25 skyrius

Stovėjau ir nieko nesupratau. Žiūrėjau į Frenką ir laukiau atsakymų. Jo veidas buvo nudžiugęs, triumfuojantis. Atsisėdęs ant sofos, jis vėl naršė po kompiuterį.

- Gal gali paaiškinti? – paprašiau. Jis nieko neatsakė tik dar įtempčiau naršė. Atsidusau.

- Jo tėvo kompanija nuviliojo penkis mano tėvo klientus. Jie iš kažkur gavo sutartis ir pasiūlė daugiau negu mes siūlėm, kai tai buvo konfidencialu.

- Kaip suprast?

- Mes norėjom pirkti jų kompanijas, su kai kuriais susijungti, bet viskas žlugo, kai įsikišo Franklin AA. Supranti? Aš taip ir maniau, kad tą kartą kai jie pasirodė, peržengę kompanijos slenkstį, jog čia, kažkas ne taip... Jie pavogė mūsų dokumentus. Čia įrodymai. Tie dokumentai čia.

- Emanuelis apgavikas? – suraukiau antakius, bandydama virškinti informaciją.

- Nežinau, bet jis savo tėvui padeda vystyti kompaniją. Jis nėra tik paprstas dėstytojas iš Anglijos. Margo, tu nuostabi! – sušuko jis. – Tai viskas, ko man reikia, kad juos prispausčiau į kampą.

Frenkas apkabino mane ir pakštelėjo į skruostą iš džiugesio. Buvau sutrikusi. Nesupratau, kas vyksta. Kuo susijęs Emanuelis ir jo tėvo kompanija ir kodėl Frenko tėvo kompanijos dokumentai jo kompiuteryje.

- Jie plauna pinigus, - netikėtai tarė Frenkas.

- Ką? – nustebau.

- Pažiūrėk, - pasislinko jis ir leido prisėsti arčiau. Įsistebeilijau į kompiuterį. Ten švietė bankų pavadinimai ir didžiulės sumos. – Jie investuotus pinigus į reklamą, dalį persiunčia į Bahamų karališkąjį banką, tada iš ten pinigų sumos keliauja per kelias bankų sąskaitas, kad niekas nesusektų, taip tą lėšų sumą pasilikdami sau. – užsidengiau burną delnu visviena nesuvokdama, kas čia dedasi. Buvau įtūžusi. Praleidau nuostabų savaitgalį, tačiau viskas vėl apsivertė aukštyn kojomis.

- Ką darysi? – paklausiau jo.

- Nežinau.

- Negali dabar pat imti ir juos apkaltinti. Šiuos dokumentus aš paėmiau neatsiklausus leidimo. Aš galiu būti apkaltinta. O jeigu jie sužinos?

- Viskas bus gerai. Aš juos stebėsiu. Ką iki šiol ir dariau. O kai jie suklups, kai jei taps labiausiai pažeidžiami aš jiems smogsiu. – šyptelėjo jis. – Labai tau ačiū. – nuoširdžiai padėkojo.

- Emanuelis į tai įsivėlęs? – atsargiai paklausiau.

- Nežinau. Bet spėju, kad taip.

Supratau, kad esu per daug sumišusi ir turiu eiti iš čia. Nupėdinau į kambarį, palikdama Frenką vieną. Kai tik manau, kad viskas sustvarkė į savas vietas, būna priešingai. Būna dar didesnė sumaištis. Rankinuke mano telefonas skambėjo. Emanuelis. Mažiausiai norėjau su juo kalbėtis. Tada atėjo žinutė. Lagaminas prie durų. Išėjau pro duris į svetainę. Frenkas jau buvo pravėręs duris. Priėjau prie jo ir paėmiau lagaminą iš jo rankų.

Sutrikusi kroviausi daiktus į spintą. Norėjau išvažiuoti iš čia. Iš Frenko buto, norėjau viską pradėti iš naujo. Tačiau negalėjau. Smalsumas nedavė išvažiuoti ir pabėgti. Norėjau likti ir suprasti, kas čia vyksta. Išssispraudžiau iš rūbų ir nuėjau į dušą. Šilto vandens srovė leido atsipalaiduoti. Po dušo galvute stovėjau bene pusvalandį. Išlipusi įsisupau į rankšluostį ir kambaryje susiradau Frenko dovanotus šilkinius naktinius. Užsivilkusi juos apsigobiau vandenyno melynumo šilko chalatu. Netikėtai į duris pasibeldė Frenkas.