THE LUST

22 skyrius

Emanuelis nepratarė nė žodžio. Ėjau jam iš paskos ir stebėjau jo grakščią eiseną. Stengiausi kuo įmanydama neatsilikti, tačiau nepavykdavo. Šis kaskart atsisukdavo pažiūrėti ar neatsilikau per daug. Stengiausi, būti kuo tylesnė, kad negaučiau iš jo kažkokių replikų. Vyras iškvietė liftą. Stovėjome šalimais. Jutau jo kvapą, kuris niekada nesikeitė. Jis kvepėjo kaip visada – tobulai ir svaiginančiai. Akimirkai prisimerkiau. Išgirdau skambesį, reiškianti, kad liftas mūsų aukšte. Šis praleido mane pirmą, tada įėjo iš paskos ir nuspaudė minus pirmą aukštą. Stovėjau prisišliejus prie stiklinės sienos, jaučiau, kaip į mano nugarą nepatogiai yra įremtas turėkas. Emanuelis stovėjo porą žingsnių priekyje. Įsižiūrėjau į jį labiau. Tamsios lengvai krintančios kelnės ir balti marškiniai su atraitotomis rankovėmis. Viršutinė marškinių saga prasegta, kad oras galėtų laisvai vėdinti jo raumeningą krūtinę.

Liftas vis leidosi, o jis nepratarė nė žodžio. Svarsčiau ar jis žino, kad dabar gyvenu pas Frenką. Švieslentėje prie mygtukų įsišvietė minus vienas ženklas. Durys prasivėrė ir šis vėl praleido mane pirmą. Išlipau ir palaukiau jo, kad vėl eitų pirmas ir rodytų kelią. Sandelys buvo šaltai pilkos spalvos, prigrūstas metalinių lentynų su įvariais radiniais. Prie didžiulių pakeliamų sandėlio durų stovėjo krovinys ir keli asmenys. Emanuelis rankose nešėsi kelis blanknotus. Priėjome prie jų. Šis paspaudė jiems rankas ir pristatė mane. Nusišypsojau jiems. Jie apsikeitė aplankais ir palinkėję geros dienos išėjo. Emanulis ėmė apžiūrinėti dėžes.

- Kas čia? – paklausiau.

- Bus kuriama gintaro ekspozicija, ketvirtame aukšte. Čia vienas iš rečiausių gintarų, nuo balto iki skaidraus gintaro su inkliuzais. – žiūrinėdamas atsakė man. netrukus pajaučiau kaip viskas aplinkui apasisuko. Susiėmiau už galvos ir užsimerkiau. Vėl atsimerkiau ir viskas grįžo į vietas. Vyras ėdėmiu žvilgsniu stėbėjo mane. – Tau viskas gerai? – paklausė.

- Taip. Kuom galiu būti naudinga? – pasiteravau.

- Eik iškviesk liftą, aš atvešiu dėžes.

Nuėjau atgal prie lifto ir nuspaudusi mygtuką laukiau. Atvažiavus liftui stengiausi jį užlaikyti, kad netektų laukti ir vėl kol atvažiuos. Emanuelis su visomis keturiomis dėžėmis atitemoė su rankiniu krovinių vėžimėliu. Įlipome atgal į liftą. Nuspaudžiau mygtuką su skaičiumi keturi. Šis prilaikė dėžes, kad kuo mačiau daužytusi viena į kitą ar į šonus. Atvykus į reikiamą aukštą šis rodė kelią, kur bus kuriama toji ekspozicija. Pasukome į kairę ir pamačiau jau paruoštas stiklo lentynas bei atskiras ekspozicijos skirtas permatomas dėžes.

- Tu paimk šitą dėžę ir vienoje pusėję sukrauk skaidrų gintarą, o priešais kitoje pusėję su inliuzais. Apačioje įkomponuok baltą ir panašiai. Supratai?

Palinkčiojau galva ir pradėjau dirbti. Šis man padavė žirkles ir ją pradariau. Žirkles numečiau ant žemės. Išėmiau popieriaus drožles ir atsargiai ištraukiau gintaro grynuolius ir pradėjau juos krauti į lentynas. Dirbome tylėdami. Prasilenkdavome, tai netyčiom susiliesdavom rankomis. Trumpi kontaktai, ko man užtekdavo, kad skruostai nusidažytų raudoniu ir kūnas užkaistų. Iškrovusi vieną dėžę trumpam stebėjau, kaip dirba Emanuelis. Jis krovė didžiulius gintaro gabalus. Pirmą kartą mačiau jį tokį ramų ir atsargų. Aišku, nepaisant tų kartų, kai jis liesdavo mane. Priėjau prie kitos dėžės ir ją pradariau. Joje buvo baltasis ir kitų pasaulio šalių ginataras. Dėliojau juos po skaidriuoju ir su inkliuzais.

Laikas bėgo greitai. Visą darbą ankščiau baigė Emanuelis ir stovėjo atsrėmęs į turėklą. Netrukus uždariau stiklą ir užrakinau rakčiuku. Atsitiesiau į vietą ir vėl pajaučiau, kaip aplinkui viskas apsisuko.