THE LUST

24 skyrius

Pirmąjį savaitgalio rytą pusryčiavome lauke terasoje. Emanuelis su baltais lininiais marškiniais ir šortais bei juodais nuo saulės akiniais atrodė stulbinančiai. Mano lengva suknutė iš Frenko pirktos kolekcijos atrodė idealiai. Sėdėjome šalia ir jaučiau jo aromatą.

- Ką nori veikti šiandien? – paklausė jis.

- Noriu visą dieną plaukioti baseine, - nusišypsojau jam.

- Nesąmonė, - prunkštelėjo jis.

- Kodėl?

- Visą dieną? Rimtai? – juokėsi jis. Rimtai linktelėjau jam. – Na gerai. Jei tik nori. – tarsi pasidavimo ženklą, jis iškėlė rankas į viršų.

Po pusryčių, kaip ir žadėjau – užsidėjau maudymuką ir nusileidau į apačią paplaukioti. Manęs čia jau laukė Emanuelis su savo maudymosi šortais. Jo raumeningas kūnas buvo įdegęs ir viliojantis. Jaučiau, kaip apačioje jau darosi karšta. Raminau save, kad valdyčiausi, bet negalėjau. Emanuelis negalėjo atplėšti akių. Demonstratyviai nuėjau prie baseino ir kopetėlėmis nusileidau į vasarošiltį vandenį. Pasijaučiau tokia gyva ir pakviečiau jį prisijungti. Mano akis pasiekė vandenyno mėlynuma. Grožėjausi ja ir nepajaučiau kaip Emanuelis apsivijo mane rankomis. Jis švelniai bučiavo mano pečius. Tai maloniai kuteno.

- Galėčiau visą laiką su tavimi taip ilsėtis, - sukuždėjo į ausį jis. Nusišypsojau.

- Aš taip pat, - atsakiau.

Likusią dieną šmirinėjome po vilą, vėliau nuvykome į patį miestelį. Vaikščiojome po turgus ir linksminomės. Jis pirko viską, ko užsigeisdavau, o abiejų šypsena nedingdavo iš akių ir lūpų. Jis nesidrovėdamas bučiavo mane ir švelniais prisilietimais kaitino tarsi sakydamas noriu tavęs dabar pat. Vietinės moterys ir turistės žvilgsniais pasitikdavo ir palydėdavo mano kompanijoną. Joms pavymui suspausdavau jo liemenį savo liaunomis rankomis. Emanuelis tik juokėsi.

Vakare vaikščiojome šalia vilos esančia pakrante. Jo nugarintas įdegęs veidas atrodė pavargęs. Atsisėdome ant smėlio ir priglaudau arčiau jo. Žinojau, kad šis savaitgalis laikinas, kad galbūt po jo viskas bus taip kaip buvo. Sėdėjome tylėdami ir nereikėjo žodžių. Saulėlydis buvo stulbinamai gražus. Netrukus jis tarė:

- Eime į kambarį.

Jis tempė mane už rankos, o aš sekiau iš paskos. Užkilome laiptais į viršų. Būdami kambaryje, jis uždarė duris ir jas užrakino. Kiek susidrovėjau nežinodama, ką daryti. Netrukus jis prisitraukė mane arčiau ir įsisiurbė į lūpas. Tai buvo visai netikėta, tačiau leidausi. Atsipalaidavau. Jo delnai glostė mano suknelę. Jaučiau, kad jis nori ją plėšti pusiau, bet tvardėsi. Įtampa ir karštis tarp mūsų buvo toks tirštas, kad darėsi sunku kvėpuoti. Tai nebebuvo naujiena, kaip jis mane veikė. Buvau jau drėgna ir pasirengusi. Maudulys tarp kojų, o apsunkusios krūtys jau bylojo, kad metas mesti drabužius ant žemės. Nieko nelaukiau. Grabaliojau jo marškinių sagas. Jau žinojau, kuom viskas pasibaigs. Jau žinojau, kad jo kiūnas idealiai proporcingas, toks įžūliai cvyriūškas. Buvo pasiutusiai sunku atsispirti troškimui pasitraukti nuo jo. Jis siektelėjo manęs vėl ir aš viduje juokdamasi, skubiai prsitraukiau arčiau jo. Niekas nebeegzistavo aplinkui mus. Raustelėjęs vakaro dangus nuspalvimo mūsų kambario sienas kraujo spalva. Tai suteikė tik pikantiškumo.

Jis grabinėjo mano šlaunis ir lūpomis siekė manųjų. Rankos kilo į viršų kol galiausiai islytėjo kiekvieną jo lopinėlį. Emanuelis kūnu, bučiuodamas, stūmėsi link manęs, kol parvertė mane ant lovos. Nutempė suknutę pro galvą ir panardino galvą į krūtis. Nieko nelaukdamas jis nuėmė liemenėlę. Nesipriešinau, nes mačiau, kad jis pusnuogis prieš mane. Vienas pirštas įmuko po nėriniuotomis siaurikėmis, jamn krumpliu perbraukuųs per lytį, aiktelėjusi sudrebėjau. Netrukus nėriniai jo gniaužtuose sutrūko. Emanuelis užgulė mane, karštas jo kūnas prispaudė mano krūtis, o jo rankos įsmukusios po manimi tik rodė, jo vienintelį gestą, kad aš jo.