THE LUST

15 skyrius

Ant sienos kabantis laikrodis skaičiavo sekundes. Girdėjau jo tiksėjimą. Tik tak tik tak... Emanuelis tylėjo ir spoksojo į mane. Nežinau, kodėl jis nepratarė nė žodžio, tačiau buvo nejauku. Stengiausi kuo mažiau kvėpuoti, nes net menkiausias įkvėpimas buvo girdimas, kaip aukštakulnių kaukšėjimas. Vyras atsiduso.

- Juk sakiau būti atsargiai su Frenkiu, - galiausiai tarė jis. Nieko neatsakiau. Nežinojau, ką atsakyti. – Jam nebus svarbu, ko tu nori, jam svarbiausia yra tik tai, ko jis nori.

- Kaip tu puikiai jį pažįsti, – sarkastiškai nusijuokiau.

- Iš kur tokia neapykanta, Alivarez? – pamačiau šypseną vyro veide. Atsargiai pažvelgiau į jį. Jis neatitraukė akių, o aš nesiruošiau pralaimėti šio žaidimo. Jaučiau, kaip nuo jo žvilgsnio pradėjo kaisti kūnas, mačiau, kad Emanuelis jaučia tą patį. Vyro kvėpavimas tankėjo, krūtinė kilnojosi vis rečiau. – Juk pati viską užbaigei.

- Jau sakiau kodėl, - užkėliau koją ant kojos ir pasitaisiau suknelės apačią. – Kodėl esi be Lizės? – nusišypsojau.

- Sakiau, su ja viskas baigta.

Pakilau nuo kėdės, o Emanuelis nė nekrustelėjo, nors įdėmiai žiūrėjo, ką ruošiuosi daryti. Atsirėmiau į stalą šalia jo. Dabar jo aromatas man užgniaužė kvapą. Netikėtai suskambo jo mobilusis. Jis atsiliepė. Telinksėjo galva ir tekartojo žodį taip. Įsikišęs telefoną į kišenę jis pažvelgė į mane ir tarė:

- Važiuojam iš čia.

Keliavome tuo pačiu keliu link išėjimo, kaip ir ėjome su Frenkiu. Emanuelis nė pirštu nelietė manęs. Jis ėjo pirmas, todėl laisvai galėjau grožėtis jo grakščia eisena. Šįkart klubas skendintis šviesose buvo pilnas, bijojau, kad pamesiu jį iš akių. Pajaučiau, kad kažkas sugriebė mano delną. Pakėliau akis ir supratau, kad tai jis. Galiausiai pralaviravę pro žmonių minią išėjome į miesto tamsą. Tik žibintai apšvietė kelius. Kai atsiradome Emanuelis paleido mano delną ir rodė kelią lik savo automobilio.

Jis atidarė man dureles nė nepažvelgdamas į mane, nors palaukė kol įsėsiu. Netrukus jis sėdėjo šalia manęs ir jau vairavo naktyje. Jau net pamiršau, kaip buvau pasiilgusi jo kvapo. Nors iš tiesų jis man buvo įsirėžęs taip giliai į atmintį, kad tą aromatą būčiau atpažinusi tarp šimto kvapų. Atsisukau į jį. Nuo nakties žibintų jo veidas būdavo tai apšviestas tai vėl skendėdavo tamsoje. Jo susikaupusi išraiška spinduliavo šaltakraujiškumą. Prisiminiau Frenką. Jie turėjo kažką bendro. Taip. Jie abudu buvo grėsmingi. Jie buvo grobuonys, kurie užvaldytų tave bet kurią minutę ir būtum bejėgė auka užrakintame narve...

Netrukus sustojome prie daugiaaukščio verslo centro.

- Palauk automobilyje. Tuoj grįšiu, - paliepė jis.

- Gerai, - atsakiau.

Mačiau, kaip jis greitai lipa laiptais ir pradingsta stikliniame pastate. Barbenau pirštais į durelių turėklą. Pagalvojau, kas bus, jei manęs pasiges Frenkis. Džiaugiausi, jog jis neturi mano telefono numerio, tačiau tokiam kaip jis nesunku jį gauti. Jaučiau kylančią paniką. Trūko oro. Pradariau langą. Šiltas vėjas bučiavo mano odą ir kedeno plaukus. Persibraukiau per plaukus. Užsimerkiau. Mintyse įsivaizdavau, kaip Emanuelis mane liečia. Delne suspaudžiau delninę. Iš lūpų išsprūdo aimana. Atsimerkiau ir aiktelėjau. Į mane buvo įsistebeilijusios Emanuelio akys. Jo veide žaidė šypsena. Mano skruostus išmušė raudonis.

- Ką įsivaizdavai? – švelniai paklausė jis.

- N-nieko, - lūžinėjančiu balsu atsakiau.

- O jeigu rimtai? – šypsena iš jo veido nedingo ir tai mane vedė iš proto. – Pasakyk. Nebijok, - ragino jis.

- Įsivaizdavau, kaip tu mane lieti. – atsakiau ir pasigailėjau, nes tokios gėdos gyvenime neturėjau. Emanuelis tik dar labiau išsišiepė. – Žinau, kad tai kvaila.