THE LUST

20 skyrius

Įbėgau į tualetą ir atsistojau prie veidrodžio. Gaudžiau orą ir stengiausi suprasti, kas įvyko. Tarsi, kuo labiau stengiuosi jį įskaudinti, kuo labiau stengiuosi nuo jo atitolti, tuom arčiau jis yra prie manęs. Nuėjau į kabiną ir atsisėdau ant uždengto klozeto. Supratau, kad turiu būtinai įvėpti gryno oro, nes viskas čia mane tik dusino. Kažkas trinktelėjo durimis.

- Negi nieko negalėjai padaryti?

- O ką aš turėjau daryti? – spigus Siuzanos balsas atsimušinėjo į sienas.

- Kažką! – rėkė mergina, supratau, kad tai Lizė. – Jis bus su ta... šliundra, kai turėtų būt su manimi. – o vargeli pamaniau, tik nepradėk žliumbti. Meldžiausi, kad jos greičiau išeitų.

- Nepaleisk jo iš akių. Eime.

Lengviau atsikvėpiau, kai išgirdau vėl trinktelint duris. Išėjau iš kabinos. Veidrodyje pažvelgiau į save. Pasitaisiau plaukus ir išėjau. Stengiausi nekristi į žmonių minią. Daugelis svečių šoko, kiti sėdėjo prie stalų ir šnekučiavosi. Sėlinau šalimais sienų, stengiausi akimis surasti Frenką, tačiau jo neradau. Perėjau į kitą salės pusę. Radau atidarytą balkoną ir įsėlinau vidun. Dar niekada nesijaučiau tokia gyva, būdama gryname ore. Salė prikvėpinta simto žmonių kvepalais, o kur dar pačių žmonių kvapai. Tai tiesiog dusino. Vėjas šiaušė debesis ir juos plukdė naktinėje migloje. Stebėjau juos ir jaučiau, kaip mano galvoje viskas pradėjo garuoti. Supratau, kad kiekvieną kartą pamačiusi Emanuelį ar būnant šalia jo man stoja kvėpavimas, mintys susijaukia.

Mano mintis pertraukė Frenkas. Šis įžengė į balkoną ir užtraukė užuolaidą. Atsistojo šalia manęs ir išsitraukė cigaretę. Prisidegė. Jam iš burnos raitėsi dūmai, kilo į viršų ir sklaidėsi.

- Šito nenumačiau. – tarė jis.

- Ko? Kad Emanuelis paklos milijoną už savaitgalį su manimi? – sarkastiškai paklausiau. Frenkas nieko neatsakė, tik atsirėmė į turėklą. – Ko tyli? – stumtelėjau jį. Buvau nusivylusi, kad jis to neapgalvojo.

Frenkas tik baigė rūkyti, sutrynė cigaretės liekanas ir išmetė pro balkoną. Griebė mane už rankos ir įsitempė atgal į salę. Susiraukiau. Didžioji dalis jau sėdėjo prie stalų arba kampučiuose gėrė svaigiuosius gėrimus. Vyras atsistojo kambe ir stebėjo aplinką. Stovėjau šalia. Atrėmiau galvą į sieną ir įsistebeilijau į didžiulius kabančius sietynus, viskas beveik skendėjo kristaluose ir baltose orchidėjose, tačiau tai neužmušė sienų tikrojo grožio. Užgrojo viliojanti bei svaiginanti muzika. Gyvo garso grupė salės priekyje kvietė šokti. Pianino, būgno bei modernumo suteikianti kompiuterio pagalba skambanti muzika hipnotizavo. Solistas dainavo ir savo balsu mane būrė. Frenkas švelniai palietė mano delną.

- Dievinu šią dainą. – tai taręs jis nusitempė mane į salės vidury.

Šoko keletas porų. Frenkas apkabino mane ir pradėjo vesti šokio žingsiuku. Kaire, dešine, posūkis. Pastebėjau, kaip Siuzana kažką šnabžda Emanueliui, po keletos akimirkų, jis su Lize stovėjo prie mūsų ir sukosi tuo pačiu ritmu. Ilgai laukti nereikėjo, kad prisijungtų ir kiti. Suknelė šiek tiek varšė judesius, bet tai netrukdė jausti muzikos harmoją ir pasiduoti šokiui. Netikėtai nebejaučiau Frenko rankų, o pajaučiau kažkieno kito. Kažkoks vyras stovėjo prieš ir šyosojosi.

- Kas čia vyksta? – sutrikau.

- Keičiamės poromis. – atsakė šis ir mane paleido. Supratau, kad visi keičiasi poromis chaotiškai, kas arčiau stovi su tuo ir šoki.