THE LUST

13 skyrius

Stovėjau, atsirėmus į balkono turėklą. Buvau įniršusi. Norėjau išeiti, dingti iš šios vietos kuo toliau, bet neleido savigarba. Sukaupiau drąsą būti čia, beveidžių žmonių susibūrime. Kvėpavau lengvu oru, o šiltas vėjas glamonėjo mano pečius. Žvelgiau kažkur į tolumą. Ten toli ryškėjo horizontas. Tamsi, juoda linija.

Išgirdau kažkieno žingsnius. Atsisukau ir pažvelgiau į Emanuelio akis. Arogantiškai pakėliau antakius ir nusukau žvilgsnį. Aš nesu ta Lizė, kuri yra jo nuolankioji. Aš esu Margarita. Jis tylėjo. Tylėjau ir aš. Nesiruošiau pradėti kalbėti su juo. Jaučiau, kaip adrenalinas pulsuoja mano kraujyje. Jaučiausi galinga, drąsi. Ir man tai patiko.

- Sušalsi. – tarė Emanuelis. Mąsčiau, atsakyti ką nors ar ne. Nusprendžiau tylėt. Vis dar žiūrėjau į tolumoj esantį horizontą. – Nori sužinoti apie Lizę? – netikėtai paklausė jis.

- Jau žinau. – atsakiau gal kiek per rimtai nenusukdama žvilgsnio.

- Iš ko?

- Nesvarbu.

Vyras užtilo. Pajaučiau, kad jis nežino, ką sakyti. Jis pasimetė. Jaučiau pergalės skonį. Savotišką pergalę. Pergalę prieš save ir jį.

- Žinai, kas man tavyje patinka? – paklausė jis ir nugara atsirėmė į turėklą. Pastebėjau, kad jis susikišo rankas į kelnių kišenes. Neatsakiau, o jis gal ir nelaukė to. – Su kitomis moterimis aš galiu dominuoti. Galiu priversti jas daryti, tai ko aš noriu ir jos nesipriešina. Tačiau su tavimi... su tavimi viskas kitaip. Tu mane verti jaustis kitaip. Kaip mažą vaiką. – nesitikėjau, kad tai išgirsiu. Akimirką buvau priblokšta.

- Kam tau aš, kai esi su ta Lize? – piktai paklausiau.

- Su ja jau seniai viskas baigta. – atsiduso jis.

- Nepasakyčiau. – prunkštelėjau.

- Ji nėra mano nuolankioji jau pusę metų. Lizė, Siuzanos dukra. Nedrįstu jai pasakyti, nes ji mano tėvo verslo partnerė. O ir pati Lizė mano, kad viskas nebaigta.

- O kaip tada viešbutyje... juk mane matė Siuzana.

- Ji tai įvertino labai objektyviai, kad man reik kažko naujo, šviežio, tačiau ji yra tikra, kad būsiu su Lize. Lizė buvo atėjusi pas mane į darbą, universitete. – sunkiai atsiduso jis.

Ir tada aš viską supratau. Ta moteris, rusvų, tankių plaukų, kaukšinti aukštakulniais. Tai ji yra Lizė. Tai ji į mane kreivai pažiūrėjo.

- Aš jus mačiau. – atsakiau.

- Kada ? – suraukė antakius jis.

- Kai važiavom į Fort Kolinsą. Tai yra prieš tai. Kai sėdėjau prie auditorijos durų. Buvau jas pravėrusi, mačiau, kaip dėl kažko ginčijotės. Tada ji išėjo ir į mane kreivai pažiūrėjo. Ko ji norėjo? – paklausiau.

- Siuzana jai pasakė, kad mane matė su tavimi, tada, viešbutyje. Ji atėjo ir iškėlė man sceną. Kad priklausau tik jai. – nusijuokė jis. – Aš nepriklausau niekam. – tarė jis ir mano paširdžius suspaudė.

- Kiek laiko buvai su ja? – nedrąsiai paklausiau.

- Dvejus metus. – ramiai atsakė jis. Man dar labiau suspaudė paširdžius. Pilvą varstė su peiliais.