THE LUST

35 skyrius

Mano veidas priplotas prie pagalvės buvo nukreiptas į tankias užuolaidas pro kurias saulės spinduliai bandė mane žadinti. Kūnas pradėjo busti, bet akys niekaip neatsimerkė. Tačiau lyg gavusi dūrį į užpakalį pašokau iš lovos ir pradėjau dairytis. Pasikasiau pakaušį ir lengviau atsidusau, kad esu savam kambaryje. Mano vakarykštis kostiumėlis gulėjo ant mano kūno susiglamžęs. Sudejavau sau po nosimi, kai smilkinyje pajaučiau dunksėjimą ir įsigalėjantį galvos skausmą. Susiėmiau už galvos ir priėjusi prie lango ir įleidau šviesos į patalpą. Akys automatiškai prisimerkė nuo šviesos kiekio.

Nupėdinau link vonios kambario ir suraukiau nosį, nuo nemalonaus kvapo. Galva sproginėjo kaip šventiniai fejerverkai nuo dunksėjimo. Palindau po dušu ir šiurkščia kempine stengiausi dvoką pašalinti trindama odą ligi paraudonavimo.

Kambaryje sugraibiau mobilųjį, kuris skambėjo nebesuskaičiuojamą kiekį kartų. Peržvelgiau kontaktus – Elė skambino mažiausiai dešimt kartų. Ir nėra ko stebėtis kodėl – vėlavau į darbą dvi valandas. Tačiau akis pasiekė mano skambutis Emanueliui šianąkt. Tada supratau, kad tai jis mane atvežė čia. Nežinojau jaustis sugėdintai ar jaustis bjauriai, nes sprendžiant iš kvapo prieš tai – tai nebuvo mieliausias vakaras.

Garsiai besikeikdama išbėgau į gatvę bandydama pagauti taksi. Negalėjau vairuoti automobilio – jaučiau, kad alkoholis dar nėra išgaravęs. Vis timpčiojau savo juodą suknutę iš gėdos, nes maniau, jog visi praeivai mato, kad po mano saulės akiniais slepiasi paburkę paakiai. Geltoni automobiliai vis pravažiuodavo nesustoję. Pasiduodama iškėliau rankas į viršų ir pajudėjau gatve darbo link pėsčiomis. Pakelyje nusipirkau vandens buteliuką ir kavos. Gėriau tai vieną tai kitą, nerdamasi iš kailio, kad tik galvos skausmas greičiau praeitų.

Lengviau atsidusau kai pamačiau dangoraižio stiklinius langus. Įėjau į vidų ir kilau liftu. Džiaugiausi, kad buvau viena. Užėjusi į kontorą pajaučiau visų įsmeigtus žvilgsnius į mane. To buvo galima tikėtis. Prie manęs pribėgo Elė ir suspigo tyliu balseliu:

- Kur tu po velnių buvai?!

- Labas rytas ir tau, - burbtelėjau. Mergina užrietė nosį ir atšoko atatūpsta nuo manęs.

- O Dieve, Margo, tu girta?

- Naktį buvau, dabar neturėčiau. Bet jaučiu, kad dar nelabai išgaravo, - gūžtelėjau pečiais.

- Nusiimk tuos akinius, atrodai kvailai, - ši pagriebė mano akinius ir išpūtė akis. Tuomet palingavo galva. – Nors ne, geriau būk su jais, - grąžino atgal. Pasitaisiau juos ant nosies ir atsisėdau į kėdę, Elė susmuko į kėdę priešais mane ir įsmeigė žvilgsnį.

- Man skauda galvą, todėl sakyk, ko nori, - atsidusau.

- Atkapsčiau kai ką, manau turėtum tai pamatyti. – pakėliau akis į ją ir prisimerkiau.

- Taip, žinoma.

- Tačiau vėliau, patarčiau patikrinti paštą, nes Sebastianas tavęs ieškojo šįryt, - primerkė akį ji ir išėjo iš kabineto.

Pasikasiau pakaušį ir įsijungiau kompiuterį. Įjungusi elektroninių laiškų aplanką pamačiau Franklino žinutę, jis pranešė, kad galiu pradėti darbus jo namuose. Darbalaukyje susiradau įmonės vakaro darbų sarašą ir paspaudžiau pelės klavišą spausdinti. Iš spausdintuvo ištraukiau lapą smulkiu šriftu išmargintą sąrašą darbų, kuriuos privalau atlikti šiandien. Nebėra laiko, kada delsti, nes įmonės vakaras jau šį savaitgalį.