THE LUST

9 skyrius

Ryte nubudusi lovoje buvau viena. Apsidairiau ieškodama Emanuelio. Jo nebuvo. Negi jis tiesiog išėjo? Juk vakar sakė, kad parveš mane namo. Po velnių... Atsisėdau lovoje ir pasitryniau akis. Ant staliuko pamačiau raštelį. Paėmiau jį į rankas ir suraukiau antakius.

Visai pamiršau, kad man šiandien svarbus susitikimas. Svetainėje pusryčiai. Tave namo parveš mano vairuotojas, Todas. Emanuelis 

- Puikus rytas. – burbtelėjau.

Jaučiausi kvailai naktį praleidusi su man beveik nepažįstamu vyru, kuris yra mano dėstytojas. Peikiau save ir kaltinau, kad vakar neišėjau ir nepalikau jo.

Nusiprausiau vonioje veidą ir kambaryje pradėjau ieškoti rūbų, kuriuos vakar man padovanojo Emanuelis. Jų neradau. Užsidėjau senus drabužius ir išslinkau į svetainę. Ant kavos staliuko, padėkle buvo pastatyta sulčių stiklinė ir vaisių dubenėlis. Vangiai priėjau, apsidariau ar esu viena apartamentuose. Pagriebiau stiklinę ir nugėriau didelį gurkšnį. Nenorėjau čia ilgiau būti, todėl išėjau iš apartamentų, susirinkusi savo daiktus. Nusileidau liftu ir patraukiau registratūros link.

- Ar jūs Margarita Alivarez? – išgirdau klausimą iš juodu kostiumu apsirengusio, ketvirtą dešimtį peržengusio vyriškio.

- Taip. – atsakiau.

- Aš Todas. Ponas Franklinas sakė, kad privalau jus parvežti namo. Prašom sekti paskui mane. – nustebau ir sutrikau. Padariau, kaip liepta. Ėjau paskui vyriškį ir galiausiai sustojome prie juodo automobilio. – Prašom sėstis.

Padariau, kaip liepta. Atrėmiau galvą į šaltą stiklą. Denverį buvo apniaukę tamsūs debesys. Vairuotojas Todas, nieko neklausinėdamas, kas aš tokia ir ką dariau pas Emanuelį, vežė mane namo. Vis dėlto, koks jo reikalas, jis tiks darbuotojas. Jaučiausi nejaukiai. Galbūt dėl to, kad tikėjausi, jog namo mane parveš pats Emanuelis. Bet, žinoma, jam susitikimas... pamačiusi savo gatvę išsitiesiau ir pasakiau:

- Sustokite čia.

- Deja, panele, man buvo liepta jus privežti prie namų. – paprieštaravo man. Atsidusau ir nieko neatsakiau. Tebūnie, pamaniau. Netrukus jau buvau prie namų.

- Dėkui. – pasakiau ir vairuotojas man linktelėjo.

Išlipau ir įbėgau į laiptinę, priėjau duris ir pradėjau knistis rankinėje. Sugrabinėjau raktus, tačiau telefono mano delnai neužčiuopė. Nusikeikiau. Negi palikau? Atsirakinau duris ir bandžiau suprasti ar Silvija namie.

- Margo? Čia tu? – išgirdau jos balsą. Širdyje pajutau tokį palengvėjimą, tarsi nebūčiau mačiusi draugės šimtą metų.

- Taip. – atsakiau jai. Silvija atbėgo ir stipriai apkabino mane. Nesupratau. – Kažkas nutiko? – susirūpinau.

- Aš tau skambinau nuo ryto gal kokį dešimtį kartų, o tu neatsiliepei. Aš rimtai, išgąsdinai mane. Maniau, kad tas tavo dėstytojas jau užkasė tave gyvą.

- Man viskas gerai. – nusijuokiau balsu. – Regis, būsiu palikusi savo mobilųjį pas jį apartamentuose.

- Tu buvai pas jį namie?! – suspiegė ji. Ji tempė mane už rankos ant sofos. Kritome ant jos ir sukryžiavome kojas. – Pasakok viską. Kevinas labai nervingas buvo, kai pamatė, kad išvažiavai su juo.

- Oh. – tepasakiau. – Na.. nėra ką pasakoti iš tiesų. Jis padovanojo man kažkokią suknelę, išgėrėm po taurę vyno ir na gavosi, kaip gavosi.. – numykiau.