THE LUST

28 skyrius

Važiavau greitkeliu tarsi mane iš paskos kažkas sektų. Širdis turbūt iš krūtinės iššoktų nuo šiandienos įvykių. Žinojau, kad reikės grįžti atgal į kontorą – baiminausi, kad ten nebūtų Emanuelio. Rankos drebėjo būdamos net ant vairo. Garbanos plaikstėsi nuo vėjo. Kūnas šiurpo vien nuo prisiminų apie jį.

Mintis išblaškė Frenko skambutis.

- Klausau, - atsiliepiau.

- Kas ten nutiko?

- Manęs vos nepamatė Emanuelis.

- Ką?! – kitam laido gale suriko Frenkas. – Kaip suprast?

- Šiandien vyko akcininkų susirinkimas. Franklinas norėjo, kad dalyvaučiau. Išbėgau į tualetą, grįžusi pro duris jie jau ėjo į konferencijų salę, o aš buvau jau prie lifto. Važiuoju dabar į „Alto Pharmacies".

- Važiuok atgal. Aš paskambinau Sebastiano Franklino sekretorei.

- Po velnių Frenkai... – nusikeikiau iš pykčio, kad veltui važiavau. – Galėjai bent žinutę parašyti, kad nevažiuočiau.

- Atleisk, esu užsivertęs darbais. Bent jau jie nieko neįtars. Važiuok atgal į kontorą ir pradėk apsiprasti su nauju darbu. Turiu eiti, iki.

- Ir tau iki, - nespėjus man atsakyti Frenkas padėjo ragelį.

Netrukus stovėjau prie kopijavimo aparato ir kopijavau dokumentų kopijas. Geriau buvo net studijų laikais, kai atlikinėjau praktiką. Bent jau džiaugiausi, kad Emanuelio čia nebuvo nė ženklo. Ponas Franklinas buvo susitikime, o man paliko šūsnį lapų. Nuostabu. Nepaisant to, kad buvau įsiutusi, kad teko važiuoti tokį gabalą kelio, tačiau atlyžau tik pakeliui į kontrorą prigriebtas puodelis kavos.

Tvarkingai sudeliojusi dokumentų krūvą susegiau juos prispaudėjais. Užnešiau į viršų ir padėjau Franklino kabinete. Bedeliodama dokumentus ant jo stalo, kad jie aiškiai matytųsi vien tik įėjus, pamačiau atverstą savo asmens bylą. Iš inercijos pažiūrėsi į duris ar niekas neateina, įdėmiau įsižiūrėjau į savo asmens bylą. Ten puikavosi mano nuotrauka, paso kopija, visas mano tikslus gyvenimo aprašymas, mano savybės, mano visas gyvenimas ir kur dirbau. Jaučiau, kaip darosi sunkoka kvėpuoti. Supratau, kad Emanuelis veikiausiai jau viską žino.

- Alivarez. Štai kur tu, - išgirdau Franklino balsą. – Ką ten darai prie mano stalo?

- Ką? Ai, taip. Aš tik padėjau dokumentus. Dokumentai. Čia. – delnu paplojau per dokumentų krūvą.

Vyras primerkė akį ir įdėmiai pažvelgė į mane. Besitaisydamas marškinių sąsagas priėjo prie kavos staliuko bei paėmęs stiklą pripildė sodriai rudo gėrimo. Tuomet pridėjęs prie savo stalo atsisėdo atlaisvinęs švarko sagą. Mikliu žingsniu artėjau prie durų.

- Alivarez.

- Prašau, vadinkite mane Margarita arba Margo, - atsisukusi paprašiau. Franklinas šyptelėjo.

- Ar mėgsti pasilinksminti? – suraukiau antakius nuo netikėto klausimo.

- Nesupratau? – sutrikau. Vyras težiūrėjo į mane ir tarsi bandė kažką įskaityti iš mano veido. Žinojau, kad jis man neatsakys. Prisiminiau Frenko žodžius, kad nebūčiau ištižėlė, kad susiimčiau. – O kas jų nemėgsta? – žaismingai šyptelėjau. Franklinas atsakė tuo pačiu.

- Kitą mėnesį suorganizuok įmonės jubiliejinį vakarą. – linktelėjau. – Ir pasakyk Sarai,kad noriu kavos.

Išėjau pro duris ir atsisukau į sekretorę: