THE LUST

36 skyrius

Bare su Kevinu prisiminėme smagius nutikimus, kurie leido jam neklausinėti apie dabartinį mano gyvenimą. Iš jo akių mačiau, kad jis vis dar nėra abejingas man, tačiau ne taip kaip anksčiau. Galiausiai viskas baigėsi pailgintu keliu link mano apartamentų. Visą kelią kalbėjomės apie tai, kaip anksčiau viskas buvo paprsta, kaip būtų gera grįžti į tuos nerūpestingus laikus. Vieną akimirką net toptelėjo, kas būtų buvę jeigu mano jausmai Kevinui būtų buvę kitokie. Jeigu į jo jausmus būčiau atsakiusi tuo pačiu. Na, regis, savaime aišku, kad viskas būtų buvę kitaip.

Sėdėjau virtuvėje ir gėriau kavą. Šilti, kylantys garai kuteno nosį. Frenkas nusileido laiptais, jo klubai laikė rankšluostį, o šlapi plaukai buvo užkritę ant kaktos. Nurijau gumulą susidariusį gerklėje. Nuleidau žvilgsnį į apačią. Netrukus prieš akis Frenkas metė žurnalą. Prisimerkiau.

- Matei? – paklausė jis ir pašiaušė plaukus.

Pastačiau puodelį ant stalviršio ir įdėmiau įsižiūrėjau į žurnalo viršelį. Tuomet akis užkabino antraštė: „Franklinų namuose džiaugsmas – sužadėtuvės". Rodos viskas sustojo. Jaučiau kaip darosi sunku kvėpuoti. Paėmiau žurnalą ir išmečiau į šiukšledėžę.

- Kodėl man tai rodai? – supykau ant Frenko. Šis plykėsi kavą ir tik gūžtelėjo pečiais.

- Maniau turėtum žinoti, kas vyksta tavo meilės gyvenime, - pašaipiai atsakė ir įsižiūrėjo į mane. Piktai pasižiūrėjau į Frenką ir pradėjau eiti savo kambario link. – Juk sakiau, kad niekada su juo nebūsit kartu. Jam tu tiesiog nerūpi. Jis tavimi tik pažaidė.

- Nutilk! – surikau. Stovėjau kaip įbesta. Kojos buvo tokios sunkios, galva ūžė, akys buvo pilnos ašarų. Frenkas su kavos puodeliu ėjo artyn manęs. Jo grobuoniški žingsniai sėlino grindiniu. Netrukus jis stovėjo priešais mane, galėjau užuosti jo losijoną po skutimosi kvapą.

- Kodėl niekada manimi netiki? Kodėl nepasitiki manimi? – klausinėjo. Nusukau žvilgsnį į langą. Frenkas pirštais perbraukė man per smakrą ir švelniai atsuko mano veidą. Jo akys giliai žvelgė į manąsias tarsi siurbtų esybę. Jis nežymiai priartėjo arčiau. – Žinai, ką jis pasakė, kai atvaežė tave čia, tą vakarą? – nurijau seiles. Šįkart nenuleidau akių. – Sakė, kad jei jau dulkinamės kartu, turėčiau tavimi rūpintis geriau. Atsiprašau, jeigu taip nesielgiau.

- Frenkai... – nutęsiau ir nuleidau akis į grindis. Šis tik pridėjo nykštį man ant lūpų, neleisdamas man kalbėti. Jo veidas dar labiau priartėjo manojo. Mūsų lūpas teskyrė milimetrai. Jaučiau pulsuojantį karštį nuo jo kūno. Ištreniruotos rankos įsitempė. Mano skruostai nusidažė raudoniu. Buvau tokia įskaudinta, turėjau sustoti. Frenko lūpos beveik lietė manąsias kaip nusukau veidą, o jo lūpos tepalytėjo mano skruostą. – Aš negaliu, - tyliai pasakiau.

Palikau Frenką stovėti vietoje. Nuėjau į savo kambarį ir tyliai uždariau duris. Širdis plyšo pusiau. Pravirkau. Nebežinojau, kas vyksta, nebežinojau, ko noriu. Kiekveiną kartą Emanuelis tik skaudindavo mane. Ta žaizda širdyje pulsavo, o jis tik bėrė druską į ją. Regis nuo to taip pripratau, kas tapo ritualu. Stovėjau priešais langą, apsikabinusi rankas, o skruostais tekėjo ašaros. Dangumi plaukiantys debesys slinko lėtai. Kaip ir mano ašaros.

Ant stalo pradėjo vibruoti telefonas. Skambino Elė. Nenorėjau su ja kalbėtis. Tik ne dabar. Regis jau ir žinojau, kodėl ji skambina. Delnu nusibraukiau ašaras ir atsidariusi spintą išsitraukiau purpurinę suknutę bei garstyčių spalvos aukštakulnius.