THE LUST

18 skyrius

Ryte jaučiausi prastai. Alkoholis dar jaučiau nebuvo išgaravęs iš organizmo, nes beveik visą rytą mane pykino. Užėjau į Silvijos kambarį - ši kietai miegojo. Pradariau jos kambario langą, kad įeitų oro. Klaidžiojau po butą ir mąsčiau, ką daryti, kad ne taip skaudėtų galvą. Susivokiau, kad turime vaistinėlę. Vonios kambaryje barškinau spintelių dureles, kol radau, ko ieškojau. Bingo. Citramonas. Jis padės. Virtuvėje įsipyliau ledinio vandens ir juo užgėriau apvalią tabletę. 

Galva sproginėjo, kaip balionas. Svetainėje ant kavos staliuko mačiau besivoliojantį tą nelemtą laišką. Netikrins darbo. Kvailiai. Atsisėdau ant sofos ir įsistebeilijau į išjungtą televizoriaus ekraną. Jame mačiau savo susivėlusius plaukus ir piktą grimasą. Pajutau, kaip vaistai pradėjo pagaliau veikti ir sproginėjimas galvoje pradėjo mažėti. Užsikaičiau kavos. Šaldytuve susiradau kažkokius maisto likučius. Pauosčiau - lyg ir nesugedę. Pašildžiau mikrobangėje ir bandžiau knabinėti šakute bei visa tą marmalą nuryt su kava. Bergždžiai. Skonis maisto buvo šlykštus. Galiausiai viską išmečiau i šiukšlių dėžę ir teužbaigiau kavą. 

Prisiverčiau spintoje susirasti patogius drabužius, kai į duris skambtelėjo skambutis. Atidarius pamačiau krepšių krūvą su parduotuvių logotipais. Prisiminiau, kad turėjo atvežti. Kurjeris paprašė pasirašyti. Padariau kaip liepta. Nutempiau maišus į svetainę ir pradėjau ieškoti kažko, kas tiktų šiandienos skandalui dekanate. Iš kažkurio krepšio ištraukiau klasikines kelnes ir susiradau palaidinę. Priderinau kelis aksesuarus ir užsidėjau batelius. Veidą teko pamaskuoti su šiek tiek kosmetikos, kad neatrodyčiau kaip lavonas.

Pasiėmusi laišką, pagiringa galva, tačiau ryžtingai žingsniavau universiteto link. Degiau pykčiu, nes žinojau, jog tai Emanuelio kerštas. Kaip vėjas lekiau koridorių raizgyne, kol nusigavau iki savo katedros. Ant durų kabojo iškaba dekanas A. Vilsonas. Prie durų driekėsi triju žmonių eilė, o prie rašomojo stalo sėdinti pagyvenusi moteriškė skaitinėjo rytinį laikraštį. Nė neketinau laukti. Tvirtai uždėjau ranką ant rankenos, kai išgirdau piktą murmesį:

- Mes šiaip čia irgi laukiame. 

- Mieloji, atsisėsk ir palauk, - tarė moteriškė. 

- Nė neketinu. Sakykime, kad aš susitarus. - pamojavau laišku ir žengiau pro duris, o moteris įbėgo paskui mane. 

- Pone Vilsonai, aš nieko negalėjau padaryti, ji tiesiog įsiveržė, - bandė teisintis moteris, dar neišgirdusi priekaišto.

- Viskas gerai, - nuramino ją dekanas. - Jūs kokiu klausimu, panele...? - klausiamai tarė vyras tikėdamasis išgirsti mano vardą ir pavardę. 

- Margarita Alivares. Gavau laišką, kad mano bagiamasis darbas nebus vertinamas. Kokiu pagrindu? - vyras suraukė antakius ir užsidėjęs akinius ant nosies kuprelės paėmė mano laišką ir pradėjo jį skaityti. Tada atsisėdo ir pradėjo vartyti kažkokius popierius, o aš trypčiojau. 

- Jūsų darbo vertintojas yra profesorius Franklinas ir jis gavęs jūsų darbą jį įvertino, kaip netinkamą.  Jūs klausiate kokiu pagrindu, šito negaliu pasakyti, nes tas nėra nurodyta. Jeigu norite, galiu profesoriui paskambinti, kad jis ateitų ir gautumėte išsamų paaiškinimą. - mano delnai suprakaitavo. Nenorėjau jo matyti. - Tai kaip, panele Alivarez? 

- Paskambinkite. - atsakiau ir nusiteikiau morališkai jį pamatyti. Kartojau sau, kad aš nebe su juo ir nebe jo. Dekanas paskambino ir kažką murmėjo, bet negirdėjau ką. 

- Jis netrukus čia bus. Jūs prisėskite. 

Nesisėdau. Buvau priplota prie žemės. Ilgai netrukus išgirdau bildenimą į duris. Krūptelėjau. Durys prasivėrė ir pro jas įžengė grakštumo bei elegancijos įsikūnijimas - graikų grožio dievas. Nurijau seiles ir bandžiau susikaupti. Emanuelis pastebėjo mane, bet pažiūrėjo labai šaltai ir atsainiai.