THE LUST

34 skyrius

Franklinų dvaras skendėjo prieblandoje. Lauko žibintų šviesose romaninio namas švytėjo, o šviečiantys langai jo nedarė tokio bauginančio. Tašytų akmens luitų, bei degtų plytų dvaras atrodė milžiniškas. Galima buvo įmatyti ryškius architektūros bruožus: paprastos geometrinės formos, uždari tūriai, sunkios proporcijos, storos sienos, nedaug langų, santūri puošyba. Atrodytų nieko ypatingo, tačiau tai užėmė kvapą.

Privažiavau ir sustojau prie įėjimo. Bandžiau surasti Elę, tačiau mano akis pasiekė šalimais esantis tvenkinys ir medinis tiltelis, kuris vedė į sodą. Vidinio kiemo viduryje augo didžiulis medis, kuris šiai vietovei pridavė vien žavesio. Tolumoje girdėjosi juokas. Akmeniniu grindiniu sėlinau link garsėjančių garsų. Mediniu tilteliu priartėjau sodą. Pasukau galvą į dešinę ir pastebėjau ant medinio suoliuko sedintį Frankliną su stiklu gėrimo ir besijuokiančią šviesaplaukę. Priartėjau prie jų. Franklinas pastebėjas mane plačiai nusišypsojo.

- Margo, visai negirdėjau, kai atvažiavai, - sušuko Elė ir priėjusi mane apkabino.

- Darosi vėsoka, eime, - pasakė Franklinas ir pjudėjo įėjimo link.

Įžengėme pro dvaro duris. Patalpos skendėjo šviesoje. Švelnios kreminės spalvos sienos namams suteikė daugiau erdvės, o marmurinėse grindyse atsispindėjo tamsios medienos pagražinimai. Didžiuliai sūkiniai laiptai vedė į antrą aukštą. Stiklinės terasos durys buvo praviros į vidinį kiemelį. Kolonos remiančios antro aukšto koridorių sudarė begalybės įspūdį.

- Jūsų namai labai gražūs, - pagyrė Elė, o aš vis dairiausi.

Regis tik dabar tesupratau, kodėl jis įmonės vakarus rengia savo namuose. Ironiška, tačiau nepasididžiuoti kiekvieną kartą tokiais rūmais būtų nuodemė. Tačiau buvo sunku patikėti, kad tokioje aplinkoje augo Emanuelis. Nors nėra, ko stebėtis, ši aplinka labai jam tiko ir atitiko jo elgesį, jo eiseną, net jo kvapą.

- Na, jūs apsižvalgykite, o aš turiu eiti, - pasakė Franklinas ir šyptelėjęs nuėjo. Susižvalgėme su Ele.

- Nesu čia buvus apart įmonės vakaro, kai namai būna išdekoruoti, - pasakė mergina.

- Aš išviso čia pirmą kartą, todėl geriau aprodyk man viską, - paprašiau jos. Elė linktelėjo.

Eleonora vedžiojo po namo labirintus. Viską pasakojo, dėjo į galvą detales, kurių negaliu pamiršti. Žiūrinėjome, kur reikėtu ką sudelioti. Kur geriau dėti desertus, kur šampaną. Vaikščiojau su lapu rankose ir rašikliu braukiau, ką jau apžiūrėjome, kai išgirdau savo vardą:

- Margarita, tiesa? – prie manęs priėjusi juodaplaukė mergina kilstelėjo antakį. Ji buvo matyta, tačiau negalėjau prisiminti. – Kaukių balius, - ji šyptelėjo bei tarsi skaitydama mintis konstatavo.

- Ak, taip! – nusijuokiau. – Katrina tiesa? – mergina linktelėjo.

- Nežinojau, kad dirbi mano tėvui, - mergina susikišo rankas į klasikinių kelnių kišenes ir ėjo pavymui.

- Taip gyvenimas sudeliojo, - nusijuokiau.

- Planuoji šių metų įmonės vakarą? – pasidomėji Katrina.

- Taip, - pasakiau besidairydama. – Beje, čia mano kolegė – Eleonora, - pažintį užtvirtindamos jos paspaudė viena kitai rankas.

- Šių metų tema bus įspūdinga. Ką esi sugalvojusi?

- Klasika manau niekada nemiršta, manau raudonos rozės puikiai atspindės tematiką, o blankios raudonos šviesos pridės romantikos. O akcentas bus raudonos skraistės ant sienų, - mergina lingavo galvą tarsi bandydama įsivaizduoti, kaip viskas atrodys.