Visą savaitę teko būti namie. Nesustojamas čiaudulys, varvanti nosis ir temperatūra jau visą savaitę mane lydi. Negaliu nei mokytis, o skaitymas tik dar labiau priverčia skaudėti galvą. Silvija mane prižiūri, kaip mama. Nešioja arbatas, pripirko vaistų ir už mane nueina sužinoti mano referatų temas.
- Nežinau, ką be tavęs dabar daryčiau. – paėmu iš jos rankų karštos arbatos puodelį.
- Atsargiai karšta. – perspėja ji. – Tokia pareiga mano. – šypteli ji. – Nesuprantu kur taip persišaldei.
- Matyt perpūtė mane. Juk vakare vėjas buvo pakilęs. – paaiškinau.
- Emanuelis nesušildė? – pradėjo juoktis Silvija.
- Ne. – atkirtau trumpai ir atsigėriau arbatos.
- Tai ką veikėt?
- Nieko ypatingo. – nusišypsojau jai. Tikrai nesiruošiau jai pasakoti, kad jis nusprendė nusivesti mane į viešbučio kambarį, kuriame vyko orgija. – Nežinau kodėl turiu tau pasakoti. – Silvija tiesiog žiūri į mane viltingu žvilgsnius ir laukia. – Oh, na gerai. Nuvažiavome į restoraną ir ten pavakarieniavome. O tada mane parvežė namo.
- Ir viskas? – išpūtė ji akis.
- Taip? – pakėliau antakį.
- Nuoboda. – konstatavo ji.
- Jis?
- Abudu. – nusišypsojo ji. – Kai išgersi arbatą, atnešiu termometrą.
Jaučiau, kad galva tuoj sprogs. Už kokios valandos Silvija įbėgo į kambarį ir sušuko:
- Gavai kažkokį siuntinį. Eik pasirašyti.
- Ką? – nustebau ir nupėdinau į svetainę. Ten stovėjo vaikinas su lapu. Priėjau prie jo ir akimis ieškojau siuntinio.
- Pasirašykite čia.
Padariau, kaip liepta. Jam išėjus, pastebėjau į sieną atremtą, popieriuje suvyniotą, siuntinį. Paėmiau į rankas didelio pločio bei ilgio daiktą klausiamai pažvelgiau į Silviją. Ji tik gūžtelėjo pečiais ir paragino, kad išvyniočiau. Saugiai padėjau ant sofos ir pradėjau plėšti popierių. Pamačiusi kas viduje nustėrau.
- Klodo Monė... – nutęsiau ir visiškai išvyniojusi paveikslą įdėmiai į jį žiūrėjau.
- Kas? – paklausė Silvija.
- Klodo Monė. Vandens lelijų paveikslas. – paaiškinau jai.
- Ir? – nesuprato ji.
- Kai buvome restorane, kabojo šitas paveikslas, jis vienas iš mano mėgiamiausių paveikslų. Jo kopiją turime namie, Arvadoje. Matyt, jis nuo jo.
- Koks nuoboda.. Geriau jau būtų atsiuntęs gėlių, kaip visi normalūs vaikinai. – prunkštelėjo kambariokė. Negalėjau atsižavėti tomis nuostabiomis spalvomis. Baltos lelijos šaržuojančios mėlyname vandens danguje, tarsi vandenyne, okeane.
- Viešpatie! – sušukau. – Čia juk vienas iš tūkstantis devyni šimtai ketvirtų metų originalų. Viena iš jo milžiniško paveikslo detalių. Toks yra tik Denverio meno muziejuje.
- Jis gal koks vagis? – besijuokdama priėjo Silvija ir kartu su manimi pradėjo nužiūrinėti paveikslą. – Nors paveikslas išties gražus.
- Aš negaliu jo priimti. – pasakiau pastatydama jį ant sofos.
- Kodėl jis tiesiog tau neatsiuntė gėlių puokštės? Kam taip vargintis tau įtikt su paveikslu? – sukryžiavau rankas ir piktai deptėlėjau į draugę.
YOU ARE READING
THE LUST
RomanceKažkieno rankos apglėbė mano liemenį. Tas rankas atpažinčiau iš milijono. Emanuelis. Šis prisitraukė mane arčiau. Įkvėpiau jo aromato ir jaučiau kaip pradeda suktis galva... Mačiau, kad poros vėl keičiasi, tačiau Emanuelis manęs nepaleidžia. - Tu t...