THE LUST

7 skyrius

Visą savaitę teko būti namie. Nesustojamas čiaudulys, varvanti nosis ir temperatūra jau visą savaitę mane lydi. Negaliu nei mokytis, o skaitymas tik dar labiau priverčia skaudėti galvą. Silvija mane prižiūri, kaip mama. Nešioja arbatas, pripirko vaistų ir už mane nueina sužinoti mano referatų temas.

- Nežinau, ką be tavęs dabar daryčiau. – paėmu iš jos rankų karštos arbatos puodelį.

- Atsargiai karšta. – perspėja ji. – Tokia pareiga mano. – šypteli ji. – Nesuprantu kur taip persišaldei.

- Matyt perpūtė mane. Juk vakare vėjas buvo pakilęs. – paaiškinau.

- Emanuelis nesušildė? – pradėjo juoktis Silvija.

- Ne. – atkirtau trumpai ir atsigėriau arbatos.

- Tai ką veikėt?

- Nieko ypatingo. – nusišypsojau jai. Tikrai nesiruošiau jai pasakoti, kad jis nusprendė nusivesti mane į viešbučio kambarį, kuriame vyko orgija. – Nežinau kodėl turiu tau pasakoti. – Silvija tiesiog žiūri į mane viltingu žvilgsnius ir laukia. – Oh, na gerai. Nuvažiavome į restoraną ir ten pavakarieniavome. O tada mane parvežė namo.

- Ir viskas? – išpūtė ji akis.

- Taip? – pakėliau antakį.

- Nuoboda. – konstatavo ji.

- Jis?

- Abudu. – nusišypsojo ji. – Kai išgersi arbatą, atnešiu termometrą.

Jaučiau, kad galva tuoj sprogs. Už kokios valandos Silvija įbėgo į kambarį ir sušuko:

- Gavai kažkokį siuntinį. Eik pasirašyti.

- Ką? – nustebau ir nupėdinau į svetainę. Ten stovėjo vaikinas su lapu. Priėjau prie jo ir akimis ieškojau siuntinio.

- Pasirašykite čia.

Padariau, kaip liepta. Jam išėjus, pastebėjau į sieną atremtą, popieriuje suvyniotą, siuntinį. Paėmiau į rankas didelio pločio bei ilgio daiktą klausiamai pažvelgiau į Silviją. Ji tik gūžtelėjo pečiais ir paragino, kad išvyniočiau. Saugiai padėjau ant sofos ir pradėjau plėšti popierių. Pamačiusi kas viduje nustėrau.

- Klodo Monė... – nutęsiau ir visiškai išvyniojusi paveikslą įdėmiai į jį žiūrėjau.

- Kas? – paklausė Silvija.

- Klodo Monė. Vandens lelijų paveikslas. – paaiškinau jai.

- Ir? – nesuprato ji.

- Kai buvome restorane, kabojo šitas paveikslas, jis vienas iš mano mėgiamiausių paveikslų. Jo kopiją turime namie, Arvadoje. Matyt, jis nuo jo.

- Koks nuoboda.. Geriau jau būtų atsiuntęs gėlių, kaip visi normalūs vaikinai. – prunkštelėjo kambariokė. Negalėjau atsižavėti tomis nuostabiomis spalvomis. Baltos lelijos šaržuojančios mėlyname vandens danguje, tarsi vandenyne, okeane.

- Viešpatie! – sušukau. – Čia juk vienas iš tūkstantis devyni šimtai ketvirtų metų originalų. Viena iš jo milžiniško paveikslo detalių. Toks yra tik Denverio meno muziejuje.

- Jis gal koks vagis? – besijuokdama priėjo Silvija ir kartu su manimi pradėjo nužiūrinėti paveikslą. – Nors paveikslas išties gražus.

- Aš negaliu jo priimti. – pasakiau pastatydama jį ant sofos.

- Kodėl jis tiesiog tau neatsiuntė gėlių puokštės? Kam taip vargintis tau įtikt su paveikslu? – sukryžiavau rankas ir piktai deptėlėjau į draugę.