THE LUST

27 skyrius

Sėdėjau dvidešimt devintame pastato aukšte, baltos odos krėsle. Mano raudoni aukštakulniai ir kojų siluetas atsispindėjo marmuro grindyse. Aplink viešpatavo balta spalva su šiuolaikinio meno paveikslais. Prieš mane prie kompiuterio dirbo šviesių plaukų mergina. Pirmyn atgal vaikščiojo darbuotojai kaukšėjo moterų aukštakulniai, o mano delnai prakaitavo ir juos teko nepastebimai šluostytis į baltą pieštukinį sijoną.

Keiksnojau save, kad nieko neišdegs. Tačiau sėdėjau kaip įbesta, jeigu jau sugebėjau čia ateiti, tai sugebėsiu ir užbaigti tai. Netrukus mergina pakėlė galvą – tą patį padariau ir aš, o pro Franklino duris išėjo už mane jaunesnis vaikinas. Sekretorė užsėjo į kabinetą. Galiausiai išgirdau jos balsą:

- Ponas Franklinas jus priims dabar. Prašau užeiti.

- Ačiū, - maloniai nusišypsojau jai.

„Kai tik ateisi atsistok prie durų ir lauk kol jis kažką pasakys. Dažniausiai jis sėdi prie savo stalo. Kai jis tau leis sėstis, atsisėsk, bet tylėk. Tylėk tiek kiek reikės. Jis pats prabils."

Prisiminusi Frenko mokymus, padariau kaip prisiminiau. Užėjau pro marmurines duris ir atsistojau šalia jų. Franklinas kaip ir Frenkas sakė sėdėjo prie savo stalo ir kažką rašinėjo. Šis kilstelėjo galvą ir šyptelėjo.

- O jūs gerų manierų, panele.

- Tik elgiuosi, kaip pridera. – atsakiau jam šypsniu.

- Prašau, sėskitės. – pakvietė jis. Sėdėjau priešasi jį. Įmačiau jo bruožus, kurie buvo velniškai panašūs į Emanuelio. Dabar aišku iš kur jis paveldėjo savo patrauklius veido bruožus.

„Kai tik pakvies tave atsisėsti, tavęs gali iškart paklausti, kodėl būtent jo kompanija, o ne kokia kita. Dauguma čia gražbyliauja, o jis to neapkenčia. Atsakyk, kad yra daug kompanijų, kurios galbūt yra geresnės arba bent jau kai kuriose srityse jus lenkia, o Franklin AA yra tik viena iš mano sąrašė esančių."

- Kodėl būtent mūsų kompanija, panele Alivarez?

- Negražbyliausiu, yra daug reklamos agentūrų, kurios galbūt jus lenkia kai kuriose srityse, todėl atsakant į jūsų klausimą kodėl esu čia ir pasirinkau jus – tai aš jūsų nesirinkau, Franklin AA yra tik viena iš nedaugelio esančių mano sąrašė.

- O jūs žodžio kišenėje neieškote. Esate drąsi. Man tai patinka. – nusišypsojo jis. Atsakiau tuo pačiu. – Mano pokalbiai vyksta kiek kitaip, panele, nei kitur. Galbūt tuom ir išsiskiriam. Aš nesirenku žmonių pagal jų gyvenimo aprašymus ar pagal tai, kur jie mokėsi. Aš kandidatams duodu užduotį, o jie turi ją įveikti. Kai kam atrodo, kad čia dirbti gali bet kas, bet taip nėra, čia gali dirbti tik sumaniausi žmonės. Suprantate mane? – „tada jis pradės girtis, kodėl ir kuom jei skiriasi – tai yra, kad jie duoda užduotis kandidatams..." Kaip orkaulas mano galvoje skambėjo Frenko žodžiai.

- Taip, pone. – nusišypsojau.

- Štai jūsiškė užduotis. – Franklinas prieš mane numetė aplanką. - Jai įvykdyti turite dvidešimt keturias valandas. Tai reiškia, kad iki kitos dienos vidurdienio ant savo stalo noriu laukti kontrakto. – vyras sunėrė rankas. – Viskas labai paprasta. Jei kontraktas bus čia, darbas jūsų. Viskas aišku?

- Taip, - nusišypsojau. – Ar jau galiu eiti ir susipažinti su aplanke esančia medžiaga?

- Žinoma. Sėkmės. – palinkėjo vyras, kai buvau prie durų. „Kai būsi prie durų jis tau palinkės sėkmes, būk arogantiška ir jos atsisakyk, parodyk, kas yra bosas, parodyk, kad esate lygūs".