THE LUST

11 skyrius

Jau daugiau kaip dvi savaitės nematau Emanuelio universitete. Viduramžių paskaitos nevyko. Nesuprantu, kas nutiko tą vakarą ir gal tai turėjo įtakos, kad jo nėra jo darbo vietoje. Silvija jau pradeda suprasti, kad Emanuelis turi daugiau paslapčių nei aš. O aš tai supratau jau seniausiai. Aš net nežinau, kas jis toks. Na taip, jis dėstytojas iš Anglijos. Bet tai ir yra visa informacija, ką aš žinau apie jį. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, jog visa tai nuves tik į pražūtį. Ir niekur daugiau.

Sėlinu universiteto koridoriais link išėjimo. Prasėdėjau prie Emanuelio auditorijos durų pusvalandį. Nežinau, kodėl taip dariau. Nežinau. Paradoksalu, tačiau turėčiau džiaugtis, kad visa tai baigėsi, net neprasidėjus. Prunkštelėjau sau. Juk priekaištavau jam, kad taip neturi būti.

Metro parvažiavau namo. Pėdos pačios žinojo kelią. Nulenkiau galvą į grindinį. Žinojau, kad daugumai atrodysiu, kaip depresijos iškamuotas gyvulys. Lengvas smūgis į petį ir priekaištas:

- Prabusk, po velnių...

Aha. Žinoma. Atsisukau į žmogų ir perbraukiau savo plaukus. Išsitiesinau ir pėdinau toliau. Šįkart dairiausi. Ir tai buvo lemtinga klaida. Kadangi kiekvienas praeivis man atrodė, kaip Emanuelio siluetas. Žvelgiau į kavinių bei restoranų vitrinų langus. Kai kuriuose gali įmatyti savo atspindį. Žinojai? Juokinga ir vaikiška. Suraukiau veidą, kai viename iš restoranų pamačiau porą. Vyras buvo uždėjęs savo delną ant moters. Ji juokėsi. Jis šypsojosi. Ar ten tu, Emanueli? Ne? Kaip gaila. Vieną minutę pamaniau, kad tu. Kaip paradoksalu.

Aš net nesuprantu, kodėl beveik visos mintys sukasi vien apie jį.

Grįžau namo. Kritau į sofą. Įsijungiau televizorių. Netrukus grįžo Silvija.

- Ką veiki? – tarstelėjo ji, darydamasi arbatą.

- Nieko. – paniurzgėjau.

- Ar viskas gerai?

- Taip.

- Ar čia dėl Emanuelio?

- Ne! Man juk viskas gerai! Juk sakiau! – surikau. Mačiau draugės sutrikusias ir išpūstas akis. Susigėdau. – Atsiprašau... Taip dėl jo. – pripažinau.

- Gal pabandyk jam paskambinti? – pasiūlė ji.

- Nemanau, kad tai geras sumanymas. Studijų pabaiga, rytoj pasiruošimas vienam iš baigiamųjų darbų viduramžių istorijos, o jo jau dvi savaites nėra.

- Ar tik dėl to nerviniesi? – pakėlė antakį draugė. – Manau, kad dėl to, jog negali jo matyti.

- Užsičiaupk.

Nieko keisto, kad kitą rytą aš sėdėjau prie auditorijos durų ir laukiau Emanuelio. Atėjau parašyti vieną iš baigiamųjų darbų. Sėdėjau. Vaikščiojau. Vėl sėdėjau. Likus dviem minutėm pasirodė jis. Sustingau. Instinktyviai atstojau. Atrodžiau taip kvailai. Kaip kariuomenėje. Vyras nė nepažvelgė į mane. Mane tai kažkiek įžeidė. Neneigsiu. Emanuelis atrakino duris ir praleido mane pirmą. Buvau vienintelė, kuri atėjau. Netyčia tariau:

- Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. – mačiau jo akyse nuostabą. – Kur buvai, tai yra, kur buvote šias dvi savaites, jei ne paslaptis? – bandžiau nusišypsoti.

- Bandžiau suprasti, kas esu. – rimtai tarė jis. Nustebau. Kas per filosofija?

- Maniau nenori manęs matyti po to vakaro. – nuliūdau. Nesupratau, kodėl su juo šnekuosi.

- Tave noriu matyti visada.

- Tai kur buvai? – neatlyžau.

- Tu nenori žinoti. – velniškai šyptelėjo jis. – Prašau sėskitės, Alivarez. Bandysite ruoštis baigiamajam darbui ar eisite namo?

Nusišypsojau. Nieko neatsakiusi atsisėdau pirmoje eilėje. Mano drąsa mane pačią stebino. Jaučiausi kupina jėgų. Emanuelis padavė pluoštą lapų. Tyliai padėkojau. Pradėjau skaityti ir rašyti į lapus. Pakėliau ranką.

- Galite prieiti? – paklausiau. Emanuelis priėjo. Atsisėdo šalia. – Nežinau kaip atsakyti į šį klausimą.

Dėstytojas perskaitė klausimą ir pradėjo aiškinti. Bandžiau klausyti įdėmiai. Pajaučiau, kaip jo delnas slysta mano šlaunimi. Įsikandau į lūpą. Jo delnas vis kilo aukštyn kol pradėjo slysti į vidinę šlaunų pusę. Ačiū Dievui, kad dėjausi džinsus. Nesuvokiau. Jis man rimtai aiškino klausimą ir tuo pačiu trikdė mane. Užgniaužiau kvapą. Pajaučiau, kaip pradėjau alsuoti intensyviau. Suvokiau, kad jis tai pastebi ir neabejotinai mėgaujasi tuo. Netrukus jis nutilo. Klausiamai pažvelgiau į Emanuelį. Jo delnas vis dar apgaubęs laikė mano šlaunį. Pajutau jo tvirtas rankas ant savo liemens. Jis pasisodino mane ant kelių ir įdėmiai žiūrėjo man į akis. Neatitraukiau akių ir aš. Tarsi koks žaidimas, kas greičiau sumirksės. Emanuelis delnu palietė mano skruostą. Užsimerkiau ir labiau prisiglaudžiau prie to švelnaus, bet tuo pačiu grubaus ir vyriško delno. Jis traukė mano veidą arčiau savojo. Likus milimetrui iki mūsų lūpų, jis jas tik prilietė. Niekada nepagalvojau, kokios minkštos ir švelnios jo lūpos. Jis vėl tai pakartojo, tik šįkart prisiglaudė labiau ir jaučiau lūpų šlapumą. Po kelėtos sekundžių jis įsisiurbė labiau, kaip nusikaltėlis, bijodamas padaryti nusikaltimą ir už tai vėliau atsakyt. Delnas vis dar laikė mano veidą, kad jis būtų toje pozicijoje, kokioje ir turi būti. Kita ranka slydo šlaunimi link liemens. Lyg vagis jis čiupinėjo mano atvėsusią, bet tuo pačiu ir įkaitusią odą. Kilo vis aukštyn. Sudejavau, kai palietė krūtinę. Tai buvo taip jautru.

Emanuelis suėmė mano sėdmenis ir suspaudė delnuose. Aiktelėjau. Vyras atsišliejo lūpomis ir pasodino ant stalo. Pats pakilo ir vėl ieškojo mano lūpų. Apgraibomis nusimetė švarką ir delnais tyrinėjo šlaunis.

- Būk mano. – tarė jis.

- Esu. – negalvodama atsakiau.

Bučiavomės. Niekas neegzistavo. Laiko tarpsniai nyko. Tarsi kokioje dimensijoje. Nežinojau, ką reiškia tas bučinys. Ar tai aistros ar nuodėmės bučinys. Nuodėmės.

Kažkas pastukseno į duris. Krūptelėjau ir iškart nušokau nuo stalo. Emanuelis jautėsi sutrikęs ir įpykęs.

- Taip. – sušuko jis. Pro duris įėjo jauna mergina.

- Pone Franklinai, jums susirinkimas universiteto atstovybėje. – išbėrusi žodžius mergina nužvelgė mane piktai, o atsisukus į vyrą, veido išraiška persimainė.

- Gerai. – piktai tarė jis.

- Gal dar kažko norėsite? – meiliai murkė ji. Mane tai pradėjo erzinti. Dairiausi į grindis.

- Taip, kad išeitum. Tuoj pat. – grėsmingai, nė neatsisukęs sušuko jis ir parodė delnu į duris, prie kurių mergina stovėjo. Jaučiau savotišką pergalės jausmą. Sunėriau rankas ant krūtinės ir arogantiškai pažvelgiau į jauniklę prie durų. Ji susimėtė ir, ačiū dievui, išėjo. – Atleisk, pamiršau apie susirinkimą. – nuoširdžiai kalbėjo jis.

- Viskas gerai. – šyptelėjau. – Eik.

- Vakare atvažiuosiu tavęs. Pavakarieniausim. – nelaukęs mano atsakymo Emanuelis griebė švarką ir išbėgo pro duris.

Atsidusau. Jaučiausi apsvaigusi. Šitas bučinysbuvo kitoks nei kaip tada jo apartamentuose. Jis buvo švelnus, kaip aksomas. Tarsimeilės bučinys... Nesąmonė. 

_____

-newdirtymind