THE LUST

4 skyrius

Silvija nemelavo, penktadienio vakarą, ji išties planavo nusivesti mane į tą klubą. Gavusi gerą įvertinimą iš dėstytojos Marijos Visburn tik dar labiau pakėlė ūpą. Tiesa, visas tas pastarąsias dienas, vidurinių amžių dėstytojo paskaitose vos nusėdėdavau. Vyras vis vien nepraleisdavo progos pažvelgti į mane ir sutrikdyti savo karamelinėmis akimis. Išpildavo šaltas prakaitas, delnai suprakaituodavo, o skruostai užkaisdavo nuo raudonio. Deja, po pastarojo karto jis manęs nebeklausinėjo nei per paskaitas, nei prieš jas ar po jų. Nebegaudavau jokių jo klausimų, kurie išvestų mane iš rikiuotės.

- Dėkis šitą suknelę. – pareiškė Silvija, išraususi mano spintos gelmes. Nė nenumaniau, kad joje galima rasti juodą suknelę su petnešėlėmis. Prisidėjau ją prie savęs ir suraukiau kaktą. – Nagi, užsidėk ją. – ragino draugė.

- Atrodysiu, kaip... kekšė. – įsispraudusi į kelių nesiekiančią suknutę pareiškiau besiraukydama. Išėjau iš vonios ir veido mimika parodžiau Silvijai, kad su ja iš namų kojos nekelsiu. – Ir be to, aš mirtinai sušalsiu su ja.

- Nejuokauk. – trenkė ji sau per šlaunį. – Atrodai karštai, todėl tikrai neperšalsi. – šyptelėjo ji. – Tu privalai pamaloninti Kevino akis ir kitų vaikinų kelnėse turimus... – jai nespėjus nieko pasakyti mečiau į ją pagalvę. Draugė kvatojosi ir nenustojo kartoti, kad atrodau karštai. Atsistojau priešais veidrodį ir nužvelgiau save. – Tu tik pažiūrėk, mergyt, kokios kojos! – timpčiojau suknelę žemyn, o Silvija pliaukštelėjo man per pirštus.

- Na, gal ir atrodau neblogai, bet aš vis tiek su ja niekur neisiu. – kategoriškai pasakiau ir jau norėjau ją nusivilkti, kai Silvijos rimtas žvilgsnis sudraudė.

- Margo, ar aš tavęs kažko prašiau kada?

- Užsičiaupk. – atsidusau su šypsena veide. – Tiek to, eisiu su ja.

Silvija pergalingai suplojo rankomis ir nuėjo ruoštis. Atėjau į jos kambarį ir išsitraukiau jos sandalus. Kevinas parašė, kad atvažiavo mūsų pasiimti. Su juo kartu bus ir Silvijos taip išgirtas Maksas. Užsidėjau paltą ir kaklą apsivijau šaliku. Nusileidome laiptine žemyn, kur mūsų laukė palyda.

- Oho, Margo Alivarez, jūs atrodote neapsakomai karštai. – geidulingai tarė Kevinas.

- Baik seilėtis. Greičiau važiuojam. – užverčiau akis. – Tu turbūt Maksas? – kreipiausi į vaikiną stovintį apsivijusį Silvijos liemenį. Liekno sudėjimo ir šviesių plaukų.

- Ak, taip. O tu turbūt Margo? – nusišypsojau jam ir pritariamai linktelėjau. Paspaudėme vienas kitam rankas ir įsėdom į automobilį.

Po dešimt minučių kelio sustojome. Lauke žvarbus vėjas, šiurpino mano kojas. Temstantis Denverio miestas, penktadienio vakarą miegoti anksti neėjo. Regis didžioji dauguma jaunimo rinkosi į Makso pasiūlytą klubą. Praėjome pro apsaugą ir mano akys aptemo. Dar juodesnė tamsa nei naktinė miesto spalva – klube beveik nebuvo šviesų. Blankios šviesos įtaisytos grindyse, švietė tokią pačią spalva, kaip ir baras bei scena. Tai geltona, tai žalia, tai raudona ir begalė kitų. Įsikabinau į Silvijos ranką ir sekiau iš paskos. Priėjome prie baro ir draugė suriko kažką barmenui. Šis pastatė prieš mus stikliukus ir pripildė gelsvo gėrimo. Pastatė citriną ir druską.

- Kas čia? – sušukau jai į ausį.

- Tekila. Druska patrink dantis, išgerk ir įsikask citriną. Čia apšilimui, po to paragausim kokteilių. – išrėkė ji. Norėjau prieštarauti, bet pamačiusi, kad Silvija tuoj gers, pamaniau, gyvenimas per trumpas, reikia išbandyti. Pavaryk, Margo, išrėkė vidinis balsas. Padariau, kas buvo liepta Silvijos ir susiraukusi nusijuokiau. – Na, kaip? – paklausė ji.