Pagrobta / Z. M. / ✔

-8-

Pradėjau greičiau kvėpuoti. Rankos drebėjo. Pajauciau, kaip tas kas laikė peilį man prie gerklės pradėjo trauktis. Su juo turėjau eiti ir aš.
" Zyan, jai bent sujudėsi jai galas!" jisai šūktelėjo ir išsivedė mane į kiemą. Mačiau kaip Zyan mus seka. Lėtai. Mano veidu riedėjo ašaros. Tada Zyan issitraukė ginklą ir šovė. Jis pataikė man į ranką. Vos man susmukus išgirdau kitą šūvį. Vyras už manęs krito.
Zyan pribėgo prie manęs ir padėjo atsikelti. Net nepagalvojusi puoliau jam į glėbį. Pajaučiau kaip ir jis mane apkabina.
" Ešle... " jis tyliai sušnabždėjo.
" Tylėk, Zyan, prašau" pasakiau ir paslėpiau galvą jo krūtinėje. Jis vėl kvepėjo tuo nuostabiu odikalonu. Jo marškinėliai buvo gana ploni. Galėjau jauti jo raumenis.
" Ešle, tu kraujuoji" vėl išgirdau jo balsą. Nuraudusi atitraukiau. Jis mane nuvedė į namo vidų. Užspaudė žaizdą. Netrukus pasirodė Louis.
"Jūs rimtai? Vėl?" tarė Louis sėsdamas ant sofos. Jis apžiūrėjo žaizdą.
" Kulka yra užstrigusi viduj, reiks traukt" vėl tarė Louis. Netrukus Zyan jau buvo jam atnešęs viską ko reikia. Louis nuvalė žaizdą.
" Dabar negali judėti. Nei trupučio. Supratai? " paklausė Louis. Aš lilnktelejau. Zyan dėl visa ko prispaudė mane. Louis pasilenkė. Pradėjo traukti. Dieve, kaip skauda. Sujudėjau.
" Nejudėk" tarė suirzęs Louis. Louis vėl pasilenkė traukti. Šįkart sėkmingai. Apatinė lūpą laikiau prikandusi, kad nerėkčiau. Tada Louis išsitraukė adata su siūlu. Jis pažvelgė į Zyan.
" Dabar jinai gali rėkt, todėl pasiruošk" Zyan linktelejo. Ei, am kas nors su manim norėtų apie tai pasikalbėt?
Louis dūrė. Stengiausi nerėkti, bet buvo žvėriškai sunku. Vėl dūrė. Sucypiau iš skausmo. Ir vėl. Galiausiai Louis baigė. Mano širdis plakė per greitai. Krūtinė kilnojosi nuo netolygaus kvėpavimo. Žaizdą skaudėjo. Man reikėjo išsilieti. Pamačiau Zyan ranka ant sofos. Paėmiau ją ir suvariau nagus. Jo veidas persikreipė iš skausmo.
" Ešle, ką tu darai? " sušnibždėjo jis.
" Stengiuosi nerėkt. Bet man reikia kažkur issiliet" tariau pro sukąstus dantis. Mačiau, kad Louis vos tramdo šypsena. Parodžiau jam liežuvį. Louis sutriko.
Kol Louis tvarstė mano žaizdą bandžiau suvokti kas katik atsitiko.
" Zyan? "
"Mhm"
"Kas tas vyras,kuri nušovei? "Zyan sustingo.
" Tau nereikia to žinoti" atsakė Zyan šaltu balsu. Štai ir viskas. Dingo gerasis Zyan. Tačiau ar kada nors buvo? Mano galvą vėl pasiekė praeitos nakties vaizdai. Pradėjau drebėti. Paleidau Zyan ranką.
" Gali išeit?' tariau 'prašau? " aš susiriečiau į kamuoliuką. Zyan matyt suprato kas dedasi.
" Ešle, aš... " pradėjo jisai.
" Ne dabar. Vėliau gal. Bet ne dabar"
Zyan linktelėjo ir išėjo palikdamas mane su Louis. Louis sėdėjo nežinodamas ką daryti. O mano pasitikėjimas savimi dingo kaip dūmas. Nenorėjau žiūrėti į Louis. Kad ir kaip jis man padeda, bet jis vienas iš jų. Tai jo tabletės mane atjungia.
Tada prisiminiau, kad Zyan turėjo ginklą. Ginklą. Jaučiau kaip man prasideda priepuolis. Kūnas pradėjo drebėti. Trūko oro. Nieko galvoje nebegalėjau suvokti. Louis greitai mane išnešė į lauką. Pasidarė geriau. Bet tada prisiminiau ,kad čia guli pašautas žmogus. Pasidarė dar blogiau. Pajaučiau kažkieno rankas glostančias man nugarą ir raminančias. Tai buvo švelnios moteriškos rankos. Lorė. Pradėjau vėl normaliai kvėpuoti, o kūnas ne be taip drebėjo.
" Atleisk, kas nebuvau šalia' išgirdau Lorės balsą'Harry atsėkė mane iki virtuvės. Pradėjo rėkti. Nusitempė į kambarį ir užrakino. Ale už nepaklusnumą. Tačiau tada išgirdau šūvį. Neiškentusi beldžiausi tol kol Harry atrakino. Todėl dabar aš čia. Tau viskas bus gerai " atsitraukusi pažvelgiau į Lorę. Jos apatinė lūpą kraujavo. Žandas buvo raudonas.
"Lore, jis tave mušė" pasakiau. Lorė tik nuleido galvą ir nieko neatsakė.
" Aš sulaužysiu Harry visus kaulus " tariau. Lorė šyptelėjo. Ji padėjo man atsistoti. Harry mus stebėjo. Sužaibavau į jį akimis. Jis nerodė jokių emocijų. Išsivadavau iš Lorės rankų ir priėjau prie Harry. Kurį laiką tik žvelgiau jam į akis. Mačiau, kad jam darosi nejauku. Tada trenkiau iš delno. Jis akivaizdžiai to nesitikėjo. Taip ir palikau jį stovėti.
" Lore, aš nenoriu atgal į tą kambarį " tariau vos tik mums įėjus į namą.
" Mes ir neisim" tarė ji ir mes pasukom į virtuvę. Virtuvėje prie stalo sėdėjo kažkokia mergaitė. Gal 8-10 metų. Lorė priėjo prie jos ir apkabino.
" Ešle, čia Melė, mano dukra "
Aš pritūpiau prie jos. Ji atrodė nusiminus.
" Kas yra? " paklausiau. Mačiau kaip jos skruostu nurieda ašara.
" Viskas gerai. Man gali pasakyti" Melės akys buvo užverktos. Ji atsiraitojo marškinėlių rankoves ir parodė raudonus riešus. Mano akys išsiplėtė.
" Kas tau taip padarė?"
" Nežinau. Jis buvo su kauke. Sakė man nebendrauti su kažkokia Ešle. Sakė, kad tada skaudės dar labiau" Pajaučiau kaip mano akys tapo juodos.
" Gal jis dar ką nors sakė? "
" Aš sėdėjau ir girdėjau kaip kažkas jį pakvietė. Jo vardas toks keistas"
" Zyan? "
" Ne. Niall"