Pagrobta / Z. M. / ✔

2. -30-

Garry išsiviepė pamatęs mano miną. Manyje sukilo pyktis. Pradėjau eiti link Garry. Netikėtai jis išmušė man iš rankų šautuvą.
"Tai ką nebe tokia galinga? " jis laikė atstatęs šautuvą man į krūtinę. Užsimojau ir spyriau jam į blauzdą. Jis atšoko ir išbėgo pro duris. Norėjau jį vytis, tačiau už kažko suklupau. Tai buvo Louis. Suklupau prie jo.
"Loui! " rėkiau purtydama jį. Jo kojoje matėsi šiautinė žaizda. Jis vos vos pramerkė akis.
"Ešle... " jo balsas buvo silpnas. Aš verkdama bandžiau ji pakelti.
"Eime, Loui. Tau viskas bus gerai. Pamatysi" verkiau. Jis atsiduso.
"Ešle, aš netekau per daug kraujo. Aš nebeišgyvensiu" jis sumurmėjo.
"Nekalbėk taip. Kelk savo užpakalį ir eime! Man reikia tavęs šiam gyvenime! Prašau Loui! " kilstelėjau jį. Jis su skausmu akyse atsistojo. Uždėjau jo ranką sau ant pečių, taip priimdama bent dalį jo svorio. Louis slubčiojo. Mes lėtai lipom laiptais. Tada išgirdau šūvį. Mano šoną perskrodė skausmas. Suklupau, o Louis ant manęs. Paliečiau su ranka šoną. Visa mano ranka buvo kruvina. Pakėliau akis ir pamačiau Garry.
"Žinosi, kad su manim nejuokaujama" taeištarė. Tada uždegė degtuką ir metė. Visa svetainė paskendo ugnyje.
"Loui, greičiau! Kol neįgriuvo lubos!" surikau. Louis šeip ne taip atsistojo. Pradėjom eit link priekinių durų, tačiau netikėtai įgriuvo antras aukštas ir užtvėrė praėjimą.
"Loui, prašau pakentėk. Nedaug liko" tariau tempdama jį prie galinių durų. Šoną žvėriškai skaudėjo. Louis suklupo šalia ir parvirto.
"Ešle, gelbėkis pati" jis užsikosėjo.
"Loui, aš tavęs nepaliksiu" tariau bandydama jį pakelti. Liepsnos negailestingai naikino baldus ir sienas, tačiau man nerūpėjo. Nekreipiau dėmesio į skausmą šonę. Skausmas, kuri jaučiau dėl to, kad Louis miršta buvo šimtus kartų didesnis. Tas skausmas tiesiog plėšė mane iš vidaus. Apsikabinau Louis iš galo ir bandžiau tempti, tačiau pajutau kaip nudiegė šoną ir suklupau. Kosėjau nuo dūmų. Louis šeip ne taip atsisėdo ir atsirėmė į sieną.
"Ešle... " jis atsikosėjo "gelbėkis pati. Pasakyk visiems, kad labai juos myliu" tarė ir užsimerkė.
"Nedrįsk! " surikau ir pripuolus pradėjau purtyt jį.
"Aš tavęs nepaliksiu. Niekada" tariau prisiglausdama prie jo.
"Prisimeni? " atsikosėjau "brolis ir sesė... "
"Amžinai" sušnabždėjo Louis. Jaučiau kaip svaigsta galva. Kažkur toli girdėjau šunų lojimus. Visur mirguliavo raudona spalva. Aš tvirtai suspaudžiau Louis ranką. O tada tamsa.

----------------------------

Pramerkiau akis. Aplink save mačiau tik baltą spalvą. Jos buvo tiek daug, kad norėdama kažką įžiūrėti turėjau prisimerkti. Lėtai atsikėliau. Į mane žvelgė kažkokia moteris.
"Mama? " paklausiau. Ji silpnai šyptelėjo.
"Aš neesu tavo mama. Na nebent netikra" tarė. Mano akyse susikaupė ašaros.
"Tu tikra. Tu auginai mane ir mylėjau. Ir palikai... " ašaros riedėjo mano skruostais.
"Mano mergytė" ji priėjo ir stipriai mane apkabino.
"Kur mes? " paklausiau kai atsitraukėm. Jos žvilgsnis iškart tapo liūdnas.
"Ši vieta yra vadinama pasitikimo zona. Čia pasitinkami visi nauji... " ji užsikirto.
"Mirusieji" tarė. Aš sustingau.
"Ne, prašau. Aš turiu grįžti. Mama, man reikia atgal" tariau žvalgydamasi aplinkui. Ji liūdnai papurtė galvą.
"Kol kas tavo smegenys dar veikia, todėl tu matai visą tai. Po to bus tamsa. Taip jau yra. Gyditojai kovoja dėl tavo gyvybės, tačiau aukščiau " ji parodė į viršų "jau yra nuspręsta, kad tau jau metas palikti tą pasauli" ji verkė. Aš suklupau.
"Tačiau tokie poelgiai kaip tavo" ji nusišypsojo " kad padėjai Louis. Jie nepraleidžiami pro akis. Jie daro tave ypatinga" ji kukčiojo.
"Tai daro tave ypatinga" pakartojo "žinai kodėl? Nes kartais Jis" ji parodė į viršų "dovanoja tau antra šansą" ji atsiduso. Aš pakėliau užverktas akis į ją.
"Man niekas tokio šanso nesuteikė, nes aš buvau savanaudė. Palikau tą pasaulį visai negalvodama apie skausmą, kuri suteikiau kitiems. Atleisk man" ji nusivalė ašaras. Aš ją apkabinau. Ji atsitraukė ir pažvelgė į mane.
"Aš sakiau, kad tokie poelgiai nepraleidžiami pro akis" tarė žiūrėdama į kažką už manęs. Apsisukau. Tai buvo Louis. Jis laikė iškėlęs rankas. Aš pribėgau ir apkabinau jį.
"Amžinai" tarė jis. Stipriau jį apkabinau. Pajutau kaip jis tirpsta mano rankose. Mama taip pat buvo neryški kaip rūkas.
"Neliūdėk dėl išėjusių. Gyviesiems tavęs reikia labiau. Myliu tave" ji tarė. Tada viskas galutinai išnyko. Visur mačiau tik tamsą. Tada pajutau kažką šalta ant krūtinės. Mano kūnas pasikėlė.
"Daktarę, ji gyva! " kažkas suriko.
"Tai neįmanoma! Jos širdis buvo sustojus 5 minutėm"
"Bet ji gyva!"
"Tu neįtikėtina mergaite. Tu prisikėlei iš numirusiųjų..." išgirdau vyro balsą. Negalėjau tuo patikėti. Aš gyva.