DESIRE 2 &3- Niall Horan✔ Fanfic

2.49

Nemažai klaidų ;//

2.49

Suėmiau peilį už rankenos ir pridėjau jo ašmenis prie savo pilvo. Ašaros ritosi nesustodamos. Verkiau kaip karvė, tamsioje gatvėje. Lietus jau seniausiai buvo sušlapinęs mane. Atrodo, lyg kažkas būtų suplėšęs mane į gabalus ir išmėtęs visur. Aš nebeesu ta Dia. Dabar aš buvau tik pamišėlė vos nenužudžiusi savo dukros. Dabar aš esu tik dalelė, to kas buvau anksčiau. Aš visiškai dužusi. Suskilusi į šukes. Visa tai palaužė mane. Tokia aš negalėjau būti čia, aš negalėjau gyventi. Tokia kaip aš turiu mirti. Tvirčiau suėmiau peilį savo delnuose, jis nebuvo labai ilgas, bet buvo smailus, o aš nesustodama spaudžiau jį savo delnuose. Norėjau pasiimti ir vienu brūkšniu perrėžti sau gerklę, arba durti sau į pilvą, surėkti iš skausmo ir mirti taip agoniškai, kad prisiminčiau ir atsiimčiau. Aš visada kaltinau visus tik ne save. Aš sakiau, kad esu baltas lapas. Bet aš tokia nesu. Aš esu ta kuri juoda. Aš visada tokia buvau.

-Dia!-Niall suriko ir mano kūnas nutirpo. Aš lėtai atsisukau į jį. Į ką aš paverčiau jį? Galbūt jai nebūtų manęs, jis būtų suradęs kitą merginą? Būtų buvęs laimingas? Galbūt jo mama nebūtų taip elgusis? Galbūt visi paprasčiausiai būtume laimingi.. Jai ne aš. Bereikšmė būtybė. Aš. Aš. Kalta aš. Nemokėjau pripažinti klaidų, nemokėjau atleisti, nemokėjau žiūrėti ką aš darau blogai. Visą mėnesį ėdžiau Niall. Kaltinau dėl to, kad susirgau, o tad jis to net nežinojo. Kodėl žmonės tokie?

-Ne Niall. Eik šalin!-Surėkiau bliaudama. Emocijos liejosi per kraštus. Atrodo turėjau išverkti visus penkis skausmo metus. Lyg viskas būtų prasidėję ką tik.

-Dia prašau ne.-Jo balsas sudrebėjo.

-Aš negaliu Niall.. Aš negaliu būti su jumis. Aš bijau netekti jūsų, bet jai dar prie to prisidėsiu pati aš žlugsiu... Supranti, aš žlugsiu. Aš jau dabar žlugusi. Nesužeisdama savęs, aš sužeidžiu kitus.. Aš-šš. Aš bedugnėje.-Pridėjau ranką prie širdies. Man kalbant Niall sugebėjo pribėgti ir atimti iš manęs peilį. Jis išplėšė jį man iš rankų, aš jas sužeidžiau, bet man neskaudėjo. Man skaudėjo širdį. Ją tiesiog dūrė.

-Dia.-Jis rankomis suėmė mano veidą. O aš pradėjau draskytis.

-Paleisk! Aš turiu tai padaryti!-Verkiau nesustodama. Šaukiausi pagalbos. Man reikėjo to.-Ne prašau... Kodėl tu man neleidi?-Žliumbiau vis dar draskydamasi, kol galų gale mano balti naktinukai su neriniais liko išteplioti kruvinomis rankomis. Pasirodo sugebėjau stipriai įsipjauti į delnus. Bet man nerūpėjo. Aš tik verkiau, kol praradau sąmonę.

Pabudau. Savo kambaryje. Lyg ir viskas normalu, bet ne. Visi aštrūs daiktai išrinkti. Atsistojau ir pabandžiau atidaryti duris. jos buvo užrakintos. Langai uždaryti ir išimtos rankenos. Aš perrengta, o rankos subintuotos. Vonioje viskas taip išrankiota. Lyg tai sustabdytų mane. Atsistojau prieš veidrodį ir tik stebėjau save.

Juodi, lyg ir rudi plaukai. Nuverktos raudonos akys. smarkiai išryškėję skruostai ir žandikaulis.. Ir visas kūnas. Aš balta kaip drobė. Oda sausa ir nušiurusi. O svarbiausia, kad nebe matau čia savęs. Aš matau tik beprotę. Palūžusią beprotę, kuri nori gyventi, bet negali. Aš negaliu nuskriausti jų, be to aš taip ar taip mirsiu. Akmeniniu veidu grįžau į kambarį atsisėdau ant lovos. Sukryžiavau kojas, susikūprinau ir stebėjau apibintuotas rankas. Kodėl aš sudvejojau?

Pakėliau galvą supratusi, kad durys atsidarė ir užsidarė. Niall nejausdamas, kad stebiu paėmė ir užrakino duris, o raktą įbruko į kišenę. Jis atsisuko į mane ir krūptelėjo. akimirką stovėjo, o tada priėjęs atsisėdo ant lovos. Jis neatrodė gerai. Veidas baltas kaip popierius, po akimis dideli juodi ratilai. Jis toks pavargęs. Ir tik dėl mano kaltės. Akimirksniu atsitraukiau jam ištiesus ranką į mane, jo veidas persim,ainė į liūdną dar labiau. Bet aš negalėjau žinodama, kad aš galiu jį nuskriausti.

-Palik mane viena.-Balsas girgždėjo. Nusukau akis į užtrauktas užuolaidas. Jokios saulės, jokios šviesos. Kaip ir pas mane. Aš sugadinta. Aš beprotė. Aš niekam nereikalinga.

-Dia...-Jo balsas buvo tylus.

-Palik!-Paėmiau pagalvę į rankas ir mečiau į jį.-Nešdinkis! Tau negalima būti prie manęs! Neik prie manęs. Palik mane vieną. Aš neverta to. Tiesiog dink...-Sušnabždėjau ir žiūrėjau kaip jis išeina ir vėl užrakina duris, o tada pasikabinusi rankomis kelius toliau verkiau. Aš palūžau. Aš vėl ten. Aš vėl bedugnėje.

/Niall/

Niekas nežinojo kaip siaubingai jaučiausi aš. Niekas to nesuprato. Niekas neskaitė mano jausmų. Bet aš buvau sunaikintas. Dalis manęs buvo sunaikinta, aš laikiausi dėl jos. Nes aš negalėjau ligai nugalėti jos. Negalėjau paleisti. Rankomis pasirėmiau į spintelę ir bandžiau nuraminti save.

-Niall?-Lilė išsigandusi uždėjo ranką man ant nugaros. Aš paprašiau jos atvažiuoti ir pažiūrėti Dia. Padaryti jai maisto, pabandyti pasikalbėti. Bent kažką, kol aš važiuosiu pas gydytoją. Aš daug ieškojau, kol už kažko užsikabinau. Šiandien iš Amerikos atvyko Rayn. Jis buvo ilgą laiką išvykęs, o kai sužinojo, kas Dianai, padėjo rasti man daktarą, kuris taip pat atvyko su juo. Ir ji sakė, kad galbūt gali atsirasti išeitis. Bet ji gana sunki.

Padaviau Lilei raktus ir nieko nesakęs išvažiavau. Nervinausi taip? Niekas niekada nežinojo, kiek daug žmonių aš praradau. Kas kelis metus - Greg, Theo, mano dvynė sesuo, mano seneliai, pas kuriuos aš leisdavau vasaras, galų gale mane paliko net mama, Ir nors ji nemirė. Ji mane paliko. Visi mane paliko. O dabar ir Dia? Aš negaliu to leisti. Rankomis trenkiua į vairą.

Vyrai neverkia. Tuo met kodėl aš verkiu? Kodėl aš toks palūžęs ir toks viltingas? Kodėl. Greit nusivaliau ašaras ir sukaupiau stiprybę. Aš išgelbėsiu Dia. Suspaudžiau rankas į kumščius ir nutaisiau akmeninę veido išraišką. Praėjau pro visus žmones. Pasibeldžiau ir įėjau į gydytojo kabinetą. Kaip ir tikėjausi manęs jau laukė. Daktaras gydantis Dia, Rayn ir jo atvežtas žmogus.

-Prisėsk Niall.-Trūktelėjau pečiais, lyg būčiau nerūpestingas.

-Tai?-Paklausiau, kol jie vis žvalgėsi kol pradės.

-Yra viena išeitis, bet ji nėra tikra šimtu procentų.-Prakalbo tas daktarėlis iš užsienio, o aš pradėjau nervintis.

-Tęskit.-Suurzgiau.

-Na. Yra išeitis, bet ji yra gana sunki. Jai pradėsime gydymą su lazeriu, jai nepavyks ji mirs. O jai nieko nedarysim ji taip pat mirs. Gali būti, kad ji mirs anksčiau jai rinksitės, tokį naują būdą. Bet gali būti, kad ji išgyvens.-Jis prakalbo ir aš likau apstulbęs.

-Aš pagalvosiu.-Atsistojau ir išlėkiau iš ten kaip akis išdegęs.

/Dia/

Atėjo Lilė. Bandė prakalbinti. Išvariau. Gulėjau lovoje susisukusi į kamuoliuką. Verkiau. Aš esu tokia kvaila. Tokia beprotė. Atsumiu tuos kurių nenoriu prarasti ir saugau juos tuo pačiu nuo savęs. Taip sužlugdydama save. Man reikėjo Niall, bet aš negalėjau sau leisti sužeisti jo. Nors norėjau, kad jis būtų čia.

Niall su trenksmu atsirakino duris. Arba man pasirodė arba jis verkė. Jo pečiai trūkčiojo į viršų, o jis pats knisosi po spintą.

-Niall?-Jis atsisuko į mane. Taip jis verkė. Bet kodėl? Aš neturėjau atsistoti. "Ką tu dari kvaile? Tu nužudysi jį. Tu sunaikinsi, ką myli! "Kažkas rėkė mano viduje

-Taip?-Jis paklausė ir nusibraukė ašaras. Aš priėjau prie jo. Jis stebėjo mane. Pakėliau ranką ir uždėjau ant jo skruosto. Mes tokie sugadinti viduje.. Ir nors aš galėjau bet kada jį nuskriausti, aš negalėjau leisti sau kentėti ir atstumti jo. Man reikėjo jo. Ir vis dar reikia.

-Neišeik niekur. Nepalik manęs.-Pasistiebiau ir suglaudžiau mūsų kaktas iš akių ir vėl pasipylė ašaros. Niall paėmė ir sunėrė mūsų pirštus.

-Amžinai.. Būsiu šalia.-Sumurmėjo ir aš apsikabinau jį. Man reikėjo jo. Kaip oro..

Heyyy ar norti, kad 3 sezonas būtų šiame albume? :)