DESIRE 2 &3- Niall Horan✔ Fanfic

2.34

1808 žodžių dalis :DDD Aš myliu save, už tai, kad aš sugebėjau ir vėl tokį ilgį parašyti xd

Rašiau beveik dvi valandas :DDDD

Nu tikiuosi dalis patiks ir pagaliau suprasit motyvus :dD

Gal nuomonių? ^^

2.34

Bet tada aš paprasčiausiai jį nustūmiau nuo savęs. O jis sutrikęs žiūrėjo į mane. Nesuprantu, kaip aš galiu būti tokia patikli. Ir dar pati jį pabučiuoti. Kvailė! Suknistas noras būti liečiamai. Nekenčiu tų šiurpulių kuriuos jis siunčia man į kūną, prisiliesdamas. Nekenčiu!

Viskas ką pastaruoju metu daro tai skaudina mane! Kodėl aš turėčiau nepykti ir taip paprastai paklusti.

-Aš pajuokavau. Aš neketinu tau taip greit atleisti. Ir ką gali žinoti, gal ir nebe myliu. Tu visai neskiri dėmesio man, mes pastoviai ginčijamės ir nedarome beveik nieko kartu, nors mes čia beveik mėnesį. Aš nenoriu tokių santykių, tada susitvarkyk. Miegosi ant sofos.-Suburbėjau ir pradėjau pro jį, be reakcijos akmeniniu veidu. Net jo žvilgsnis neišdavė jo, deja aš nebuvau akmeninė siena kaip jis. Nors aš ir nemokėjau pykti ant jo, aš bandžiau jam parodyti, kad tais skaudina mane ir aš negaliu visą laiką ramiai leisti jam taip elgtis.

Pavarčiau akis ir pasidariau karšto šokolado, išsitraukiau keletą pakelių guminukų ir pasidariau dar kito nesveiko maisto. Aš manau gydytojas manę užmuštų jai pamatytų, kad laukdamasi aš valgau tai.

Atsidusau ir apsikrovusi skanėstai užlipau į viršų. Iš spintos numečiau Niall paklodę ir pagalvę ir padėjau už durų, o tada jas uždariau. Įsiropščiau į lovą, apsikroviau maistu, pasidėjau kompiuterį ant kojų ir pasijungiau 'Liūtas Karalius' filmuką, o tada valgydama žiūrėjau ir verkiau tose vietose kai kas nors galėdavo mirti. O gal labiau verkiau dėl savo problemų aš nežinau.

Pramerkiau akis ir nežymiai pasikėliau aukštyn. Tai bent vakarėlį pasidariau sau. Maistas išmėtytas, o net mano veidas yra šiek tiek purvinas, pasirąžiau ir akies krašteliu pastebėjau, kažką ant spintelės. Greit atsisukau ir pažiūrėjau kas tai. Baltas vokelis ir raudonų rožių puokštė. Paėmiau vokelį. Keista jis seniai tai bedarė. Deja, aš taip lengvai neatleisiu.

'Dia, aš atsiprašau. Žinau smarkiai prisidirbau ir rožių puokštės neužteks, tačiau tai nėra vienintelė mano staigmena tau. Gali mesti tai kiek tik tu nori. Beje vakare pasikviesk drauges ir atsipalaiduok. O vėliau. Pamatysi.

Dar kartą atsiprašau.

Myliu Niall'

-Eik šikt.-Pavarčiau akis. -Pats kaltas.-Vartydama akis išlipau iš lovos, griet ją sutvarkiau ir išmečiau rožes į šiukšliadėžę. Įdomu, kas privertė jį pavirsti senuoju Niall. O gal jis tik apsimeta, neapsigausiu.

Vartydama akis nulipau į apačią, įėjau į virtuvę ir nusiploviau veidą, tik apsisukusi pamačiau, didelį šviesiai rudos spalvos meškiną. Jis buvo visas pūkuotas ir savo rankose laikė širdutę, ant kurios buvo užrašyta atsiprašau. Pavarčiau akis, taip tai miela, bet. Bet aš paprasčiausiai negaliu to priimti, nes jis pagalvos, kad aš atleidau, o aš sau pažadėjau kol jis tikrai nesusitvarkys apsimesti pikta. Būtent todėl, paėmiau meškiną ir mes abu nukritom ant žemės. Velnias jis gan sunkus ir dar mano ūgio. Nuvilkau ir išmečiau jį pro duris, bet čia pasirodo dar viena staigmena. Jis ką viską taip gerai apgalvojo?

Suurgzgiau ir pasilenkusi paėmiau mažą dėžutę nuo medinių terąsos grindų.

hm grandinėlė. Jis man trenkė. Ne.