DESIRE 2 &3- Niall Horan✔ Fanfic

3.9

Vėl trumpa, nes ryt dar viena ;'))

3.9

Niekada nepagalvojau kaip gali būti sunku atidaryti paprastas duris, už kurių gali būti didžiausia mano siekiamybė ir tuo pačiu didžiulis ir skaudinantis nusivylimas.

Už viską stipriausias buvo smalsumas ir tada aš tai padariau. Nuleidau rankeną ant šalto plieno ir pradariau duris, su didžiuliu įkvėpimu.

Nedidelis kambarys. Baltos sienos. Vienas milžiniškas langas atveriantis vaizdą į miestą. Lašalinė prie lovos ir aukšta, liekna būtybė stovintis prie lango. Juodi plaukai iki pusės nugaros. Juodi džinsai ir vyriška maikė. Ji staigiu judesiu atsisuko į mane ir šaltą atspindį uždėjusi tamsa, nepajėgė prasklaidyti prisiminimų.Pakėliau ranką ir ja užsidengiau burną.

Tie patys veido bruožai. Tas pats sudėjimas. Tas pats, šaltas žvilgsnis.

-Kas tu?-Ir net tas pats balsas. Blogiausia, kad po jos žodžių atrodo mano širdis plyšo pusiau. Galbūt aš geriau turėjau palikti ją ramybėje ir pirma pati susitaikyti su čia mintimi.

-Aš-š-š..Susipainiojau.-Mikčiojau. Ji įdėmiau pažvelgė į mane grakščiais priėjo prie lovos ir pasiėmusi nuotrauką pradėjo artėti prie manęs. Viskas ko dabar norėjau tai dėti į kojas. Nes ji artėjo ir ji neatrodė šilta moteris. galbūt ji išvarys mane ir pasakys, kad nenori manęs matyti? O dieve, bijau.

-Sustok.-Paliepė ir pažvelgė į nuotrauką, tada nustebusi pakėlė akis į mane ir jos žvilgsnis sušvelnėjo. Galbūt akies kraštuose net sugebėjau pastebėti krištolines ašaras.-O dieve..-Ji užsidengė burną ranka.-Mea...-Nutęsė ir pakėlė akis į mane, o tada stipriai prispaudė mane prie savęs ir aš nusišypsojau. Vieną akimirką net pamaniau, kad ji atstums mane. Nors tuo pačiu akyse susikaupė ašaros, bet laimės. Aš su šniurkščiojau nosimi kai ji atsitraukė nuo manęs. Ji kvepia persikais. O tai mano mėgstamiausias kvapas.

Kišenėje suvirbravo mano telefonas pranešdamas, kad tėtis garantuotai manęs ieško. Todėl aš turėjau eiti namo, kol Joe vėl neprimokė jo kažko.

-Velnias man reikia eiti..-Nusikeikiau ir gavau keistą žvilgsnį iš jos. Net nežinau ar galiu vadinti ją mama, ar Dia?

-Žiūrėk, aš žinau, kad tu mane matai po tiek laiko pirmą kartą, o aš tave taip pat. Taigi aš paprasčiausiai negaliu paleisti tavęs. Jai nori bendrauti su manimi..-Ji pasidairė priėjo iš spintelės ištraukė lapelį ir kažką jame užrašė.-Tai mano adresas ir numeris. Mums būtina pasikalbėti, Meadow. O dabar eik.-Ji dar syk apkabino stipriai mane ir aš vos sulaikiau šypseną.

-Iki.-Atsitraukdama nuo jos sušnabždėjau ir išėjau iš jos palatos su šiokia tokia šypsena. Net norėdama negalėjau sustoti. Jai nereikėtų eiti namo aš išklausinėčiau svarbiausių klausimų. Ką gi dar turėsiu proga. Atidaviau chalatą seselei ir paspartindama žingsnius pradėjau eiti namo, žinoma nepamiršau žiurkėno.

Už dešimties minučių buvau namie. Nusispyriau batus ir nusimoviau striukę ir svetainės sklido Joe ir tėvo juokas. Žinoma, o mane tai pamiršo. Pavartydama akis ant pirštų galų nuėjau į tėvo ir tos bobos kambarį. Pradariau duris ir priėjau prie lovos. Pakėliau antklode ir palikau į viršų kylantį tarpą, pro kurį tekės oras. Padėjau šiek tiek maisto žiurkėnui ir su šypsena išėjau. Kai Joe atsiguls lovoje ji pajus, kad gyvena ne viena.

Tiesiog pritaikyta jai. Aš parinkau labiausiai į pelę panašų žiurkėnų, o aš žinau,kad ji jų bijo. Tiesa, kitą kartą nupirksiu tarantulą.

Pasišalinau iš jų kambario ir užsirakinau savajame. Neiškentusi nukritau ant grindų ir pradėjau garsiai juoktis. Dabar aš tikiu, kad susitvarkysiu su šita koše.

Nenorėjau mąstyti ir ieškoti spragų ar keistų kabliukų, todėl tiesiog pasiėmiau po telefoną ir labai nustebau radusi žinučių ir net daug.

Zack>>Labas. Mums reikia pasikalbėti.

Tėtis>>Mea grįžk namo.

Zack>> Buvau pas tave. Kur tu?

Zack>> Mea!!

Zack>> Džesika nusigėrė. Man reikia pagalbos. Kai galėsi paskambink ;)

Zack>> Viskas tvarkoje. MUMS REIKIA BŪTINAI PASIKALBĖTI. RYT MOKYKLOJE. BŪTINAI.

Ko Zack prireikė iš manęs? Jis toks nesuprantamas ir nepaaiškinamas. Jis gąsdina mane. Tikiuosi tai nėra jo siekis pasišaipyti iš manęs.

Manau aš pasikalbėsiu su juo. Pastaruoju metu jis gan normalus. Ir mes pradėjome sutarti geriau. Gal pagaliau nebebūsime priešai?

Tikiuosi rytoj viskas bus gerai. Reikia nepamiršti nueiti pas ją ir pasikalbėti su Zack.

Pasisukau ant kito šono, bet netrukus iškritau iš lovos kai per visus namus nuaidėjo Joe klyksmas.

-Mea!!!-Rėkė ji, bet aš nekreipiau dėmesio įsikišau į ausis ausines ir nuėjau toliau miegoti.

Atsikėliau ir štai mano telefone vėl pilna žinučių ir vėl nuo Zack.

Zack>> Neik į mokyklą.

Aš<< Kodėl turėčiau?

Zack>> Tiesiog neik.

AŠ<< Neaiškink man, mes nesame draugai. 

Zack>> Tu teisi, neįsivaizduoju kodėl bandžiau išgelbėti tokios mažvaikės kaip tu užpakalį. Velniop tave. Kai žliumbsi atsimink, kad perspėjau.

Aš<< Manęs nereikia gelbėti.

Zack>> Žinoma, kad reikia, tu tiki tuo ko net nėra. Tavo mamos nėra Mea.

Aš<< Verčiau patylėk Zack.  Geriau grįžk į pataisos namus :))

Atrodo ir jis ir aš supykome vienas ant kito. Šaunu dabar dar vienas bereikalingas karas.

Zack>> Užsikrušk.

Aš<< Skubu.

Zack>>Sveikinu.

Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis.Galima sakyti susipykome visiškai dėl nieko. Net nežinau kaip reaguoti. Nesugebėjau pykti nesugebėjau džiaugtis. Aš tiesiog žvelgiu, lyg man nerūpėtų..

 Netikėdama juo vis tiek nusprendžiau nueiti į mokyklą.