DESIRE 2 &3- Niall Horan✔ Fanfic

2.9

Nauja dalis :D Iš tiesų tai pati ja nusivyliau, bet nesijaudinkit, man pačiai užkniso, kai viskas blogai. Taigi čia užuomena :DD KAs supratot, tas supratot. Dar kitas dalykas.

Aš jus myliu! x Ha nesitikėjot ane? Bet aš rimtai. Man patinka kai jūs parašot nuomones ir skaitot, mano istorijas. Tik jūsų dėka, aš rašau normaliai. Nes jūsų kritika ar geri žodžiai padeda tobulėti.

Ir dar vienas dalykas šioje dalyje ir vėl nemažai klaidų. Visų neištaisiau, tai kažkaip na nesvarbu. 

2.9

Joe išėjusi iš dušo vien su rankšluosčiu pažvelgė į mane.

-Čia buvo, Niall..-Sumikčiojau ir atsisėdau ant lovos. Ji įsižiojo ir prisėdo prie manęs.. Vis dar negalėjau patikėti tuo kas nutiko visai ką tik. Jis išlėkė. Jis tiesiog dingo. O dieve..

Galiausiai pradėjau kūkčioti susigūžiau į kamuoliuką ir verkiau, kol Joe glostė man nugarą. Aš pažvelgiau į ją ir susinervinau. Tai jos kaltė tai ji! Jai ji būtų patylėjusi viskas būtų gerai. Nes aš nenoriu to suknisto keršto nenoriu.

-Neliesk manęs!-Surėkiau ir ji krūptelėjo. Atsistojau čiupau savo striukę ir išbėgau iš kambario.

/Niall/

Rankomis sugniaužiau vairą. Šiuo metu aš tik norėjau juoktis iš savęs. Kaip aš galėjau bukai patikėti tuo jos kerinčiu žvilgsniu? Melagė!

Kaip ji iš vis gali mylėti tą kuris įskaudino ją? Juk aš padėjau Grace rengti kerštą, bet persigalvojau, bet panelei tai reiškia daug. Aš gailėjausi dėl to, bet jai nerūpėjo ji tik išėjo. Aš daug kankinausi dėl šito savo poelgio, bet jai tai nereiškia nieko. Nes juk įskaudinta tik ji.

O dabar ji grįžo su kažkokiu suknistu kerštu. Kokio velnio aš taip jai nusileidau? Ji princesė su tobulu gyvenimu, o aš? Aš vaikinas kuris dirba darbą kurio negali pakęsti. Dabar mano gyvenimas pavojingas ir aš negaliu įsileisti bet ko. Juk tokie bepročiai kuriuos aš gaudau tikrai nepasigailės mano šeimos ir draugų juos sutikę. Galiausiai tiesiog patraukiau į savo namų kiemą.

Velniop ją.

/Dia/

Keletą valandų prasivalkiojau mieste. Niekaip neradau sau vietos. Tyla žudė, spengiantys balsai kurtino, o saulė akino. Galiausiai likau aš viena. Su tamsa ir kurtinančia tyla kuri gniaužė amą ir prie to dar prisidėjo ašarojančios akys. Niekaip jų nesustabdžiau. Atrodo, lyg kažkas būtų prikišęs prie pat nosies svogūną.

Niekaip nesupratau kodėl jo nesivijau. Galbūt žinojau, kad jis man neatleis? Aš juk pasielgiau taip pat. Būdama jo vietoje nepaisyčiau nieko. Turbūt todėl, aš tik stovėjau verkdama. Aš žvelgiau į jį ir nieko nedariau, aš paleidau jį taip kaip jis paleido mane tik, aš net nebandžiau pasiaiškinti.

Galiausiai pasikėliau nuo centrinio parko suolo. Viena mano koja jau buvo užtirpusi ir ji kėlė nemalonius jausmus, bet tai niekaip nepralenkė to, kas dėjosi mano galvoje, ar širdyje. Pirštu perbraukiau paakius, galva kiek apsvaigo. Bet nepaisiau to. Vis dėl to šiandien dar nieko nevalgiau. Apsidairiusi pamačiau kioskelį kuris dar dirbo. Perėjau per gatvę ir pažvelgiau į padavėją. Maždaug 30- 40 metų moteris su malonia šypsena veide, tačiau per daug stiklinėmis akimis. Aš nusipurčiau ir apsižvalgiau.

-Ko norėsi, mieloji?-Šyptelėjo ir aš pažvelgiau į dešrainį. Pilvas iškart sugurgė. Nusijuokiau ir išsitraukiau pinigus.

-Man dešrainį.-Šyptelėjau ir susimokėjau už maistą. Vos jį gavusi iškart prikišau prie lūpų, bet paskutinę akimirką atsitraukiau ir susiraukiau. Man ir vėl apsvaigo galva, o akyse vaizdas susiliejo. Nemalonus jausmas persmelkė pilvą. Lyg koks dūrimas.