DESIRE 2 &3- Niall Horan✔ Fanfic

2.17

Pavėlavau dalį įkelti kelias dienas. Tiksliau dvi. jūs galėtumėt ant manęs pykti, bet negalit :D Nes aš tikrai negalėjau.  tiesiog mokslai yra man svarbūs ir iš manęs labai daug tikisi, jai per daug susimausiu, tada jau dvi savaites galit pamiršt istoriją. Be to buvo daug kontrolinių.. Iš tiesų tai mokytoja sunervino, kadangi ji pamiršo, kad rašom kontrolinį, o aš tiek ruošiaus ir negalėjau rašyt ;')

Anyway I'm here ir tikiuosi, kad jūs ir toliau skaitysite istoriją xd

Luv you all <3 (ir žinoma luv nuomones xd)

2.17

Atrodo viskas kaip per miglą. Aš žvelgiu į jo akis, smingu jose.. Jo kūnas sustingsta ir išleidžia gilų atodūsį. Visa jėga atsiplėšiu atgal ir susiėmusi už burnos žiūriu į jį. Niall rankomis sugriebia plieninį galą ir ištraukia iš savo odas, o aš tik stebiu. Skruostai darosi vis šlapesni, pati kūkčioju, kol jo akių šviesa lėtai blanksta. Jo raumeningos rankos, ryškus veido bruožai, putlios lūpos ir švelnios apgaulingos akys sustingsta. Nėra laiko net galvoti. Susigriebusi čiumpu telefoną ir iškviečiu greitąją. Žodžiai slysta gerkle, viskas kaip per miglą. Galiausiai aš sėdžiu palinkusi prie Niall, kol ateina medikai. Tiesiog velkuosi kartun kaip zombis ir suprantu, kad aš nesusigriebiau. Aš dar neatsigavau.

Po to ką padariau. AŠ.

Sėdėjau laukiamajame ir garsiai kūkčiojau. Maisie ranka ant peties vertė prisiminti, kad bet kada galiu gauti nuraminamųjų, bet man nerūpėjo. Aš tik verkiau ir verkiau. Verčiau aš susivaryčiau peilį sau į širdį ir žiūrėčiau kaip didžiulė raudona dėmė, ryškėja man po kojomis. Verčiau aš lėtai kvėpuočiau, vis mažiau ir mažiau. Verčiau mano akys būtų užsimerkusios. Verčiau aš gulėčiau prijungta prie didelio laidų roboto. Verčiau aš.. Aš nenoriu prarasti jo. Aš nenoriu. Aš bijau. Bijau, kad jis paliks mane. Vien dėl mano bukumo. Kodėl aš pasiėmiau tą peilį? Kodėl negalėjau, ramiai pasipykti su juo? Ši tyla mane žudo. Niekas man nesako tiesos. Valandą sėdžiu laukiamajame ir laukiu. Vos atvažiavau kartu su Niall greitąją jie tiesiog įsivežė jį, o aš nespėjau net pasakyti jam, kad myliu jį. Aš laikiau jo šaltą ranką, kol jis gulėjo vežimėlyje. Jis žiūrėjo į mano akis, tai užsimerkęs, tai atsimerkęs, bet jis visą laiką bandė kažką pasakyti kol aš tylėjau. Keikiau save už tą skausmą kurį jam suteikiau. Keikiau save už savo bukumą. Keikiau save už tai, kad aš gimiau.. Visa tai virto isteriniu verkimu, galėčiau pasakyti net ir kaukimu. Verkdama net nepastebėjau nei kaip atėjo Maisie, nei kažkoks Niall draugas, vėliau pastebėjau čia ir Rayn, o galiausiai net ir Elė. Bet aš nelindau prie jos ir netempiau už plaukų kaip norėjau. Vienintelis svarbiausias yra Niall. Kuris galbūt net nebe norės manęs matyti..

-Dia..-Eik pavalgyti Maisie paglostė mano nugarą. Aš linktelėjau, nors žinojau, kad neisiu. Kaip lavonas pakilau nuo zomšinės kėdės ir vis dar su naminėm šlepetėm pradėjau eiti link gydytojo kabineto. Buvau pasiryžusi bet kam. Pasibeldžiau ir nusivaliau paakius.

-Užeikit.-Storas ir kimus balsas pasigirdo iš kitos sienos pusės. Atidariau baltas marmurines duris.

-Aš dėl Niall Horan.-Apsižvalgiau. Prie nedidelio ąžuolinio stalo sėdėjo vyras. Jis neturėjo jokių plaukų, mėlynos akys ir baltas chalatas. Išvaizda kaip ši veiksmo filmų herojų, tik tiek, kad jo šypsena buvo maloni, bet man tai nerūpėjo. Pažvelgiau ant jo stalo. Nuotrauka. Jis ir jo šeima. Panaudosiu tai kai kozerį prieš jį. Jai reiks. NES aš pasiryžau bet kam. Negaliu tiesiog sėdėti ir toliau žliumbti kaip maža mergaitė, kai noriu pamatyti Niall. Jie paprasčiausiai man nesako. Atrodo kažko bijo, bet tai manęs nesustabdys.

-A dėl to padurto vaikino..-Vyras pats mąstė, lyg kalbėdamas su savimi. Jo balsas keistas, per daug ramus ir visiškai be emocijų. -Kas dėl jo?-Pasikasė galvą.