Restart The Game II

8

-Košmarai pildosi,-Josh vaidino, kad alpsta.
-Tik nereikia,-suprunkščiau.
-Rimtai, aš tave vieną vos pakenčiu,-verkšleno.
-Aš tobulas sutverimas, o ji beveik pasiekus mane,-pavarčiau akis.
-Būtent! Dvi tu - apokalipsė,-nugriuvo ant žemės dramatiškai.
-Taigi,-atsisukau į Ellen,-Ką dabar padarei?
-Galiu paklaust?-įsiterpė Beth,-Kodėl iškart klausi jos ką ji padarė?
-Nes, ji Ellen. Amžinai įsivelia į bėdas, o Luanna ją gelbėja. Visai kaip vaikystėje. Buvau ta kuri ją užstodavo, nes jos tėvai nėra tokie atlaidūs,-papasakojau.
-Prašau, baik vadint mane Ellen. Tiesiog Len ir viskas,-pavartė akis atsisėsdama prie kitų.
-Sakyk, Len, skelk kuo tau vėl galiu padėti,-nusijuokiau.
-Na, mes labai susipykom ir aš su tavim švęsiu Kalėdas su naujais metai bei tavo gimtadieniu. Nu ir dar gyvensiu pas tave ir norėjau paklaust, kad gal priimsi mane į darbą kur nors pas save?-nusišypsojo man padarydama šuniuko akytes.
-Tai žinoma,-apkabinau ją,-Juk tam ir reikalingos vyresnės pusseserės.
-Galima sakyt, kad tu mano vyresnioji sesuo,-prisglaudė prie manęs dar labiau.
-Awwww,-visi numykė. Mano telefonas suskambo kas reiškę, kad autobusai jau laukia. Visi pasiįmę daiktus įskaitant ir Len nuėjom ten. Greit atvažiavom į vieną iš mano viešbučių. Visi išlipom prie durų su daiktais ir žmonės mus iškart apspito. Greit parodžiau visiems praeit pro duris. Viduj buvo šilta ir malonu, o fanai ir žurnalistai bandė įsiveržt. Aišku tai jiems nebuvo lengva, nes mane pamatę sargybiniai iškart pribėgo ir užrėmė duris. Atsipalaidavę nuėjau prie registratūroj dirbančios darbuotojos.
-Sveiki, panele Perez,-maloniai pasisveikino.
-Sveika,-atsakiau,-Klausyk, mums reikės vieno dviviečio kambario tai tikrai,-atsakiau ir atsisukau į kitus,-Kiek mūsų yra ir ar yra pageidavymų?
-Devyni be manęs ir Beth,-atsakė Harry.
-Ar laisvi didieji apartamentai?-paklausiau.
-Atsiprašau, bet jie užimti,-liūdnai šyptelėjo.
-Nieko, duokit mažuosius apartamentus ir dar du dviviečius kambarius,-ši man padavė visus keturis raktus ir toliau grįžo prie savo darbo,-Jūsų raktas,-padaviau Harry kuris su Beth iškart ir nuėjo,-Jūsų dviejų raktas,-padaviau jį Gabi kuri stovėjo šalia Liam.
-Kaip suprast?-susiraukė.
-Jūs gyvensit kartu, nes kitaip neišeina,-suprunkščiau iš jų reakcijų, nes jie abu paraudo.
-Na gerai, iki,-atsisveikino ir paliko mus.
-Tada jūs penkiese gyvensit apartamentuose ir mes su Len kartu,-išdėsčiau ir padaviau raktą Niall,-Be to, lauksiu jūsų bare po valandos,-tariau ir pamerkus akį nusitempiau Len į mambarį.
-Ką galiu pasakyt,-nusistebėjo Len,-Įspūdinga čia pas tave.
-Na ačiū ačiū, daug darbo čia įdėjau,-nusijuokiau,-Taigi, kokio darbo tu norėjai?
-Na aš galiu būt administratorė ar kažkas panašaus. Skambint žmonėm, kažką planuot ir t.t.,-pasakojo.
-Manau, kad žinau kur galėtum dirbt,-tariau pamąsčius.
-Rimtai? Kur?-nudžiugo.
-Matai, man labai atsibodo užsakinėt čia viską dėl koncertų ir vaikinų kelionių, nu supranti,-numojau ranka,-Todėl perleisiu šią garbę tau. Aišku, kad vadybininkė būsiu aš ir turėsi su manim tartis dėl visko, bet būsi mano padėjėja.
-Ačiū tau Lu!-sukrykštavo ir pradėjo šokinėt,-Tu pati geriausia!
-Žinau, žinau, juk aš Luanna Perez,-juokiausi.
-O aš Len Perez!-pratęsė.
-Ir mes geriausios!-kartu pasakėm lyg grįžtumę į vaikystę.
-O dabar greičiau, juk eisim į barą baliavot!-pradžiūgau ir įleidau ją į kambarį.
-Jis nuostabus!-apsižvalgius pasakė ši.
-Pati gi rinkau stilių. Žinau,-paplekšnojau jai per petį praeidama ir atsisėdau ant tolimesnės lovos pusės prie lango.
-Aš noriu prie lango!-pareiškė.
-Negausi visko būdama tiesiog mano mažąja pussesere,-nusijuokiau ir atsiguliau.
-Bet aš visada prie lango,-suzyzė.
-Toks gyvenimas - jis keičiasi,-nusijuokiau.
-Kokia tu pasidarei protinga,-nusivaipė.
-Gi baigiau koledžą, ko norėt,-suprunkščiau.
-Turbūt vos ten įsilaikei,-atsigulė šalia manęs.
-Pakišai gerą mintį,-tariau atsisukdama į ją,-Mes nuvažiuosim ten sausio 1. Per mano gimtadienį. Pažiūrėsim ar jie visdar laikos pažado,-išsišiepiau.

<><><><><><><><><><><>
Su Len atėjom į barą kur pamatėm jau visus musiškius čia susirinkusius. Pasisveikinom ir aš iškart nuėjau prie DJ kuris leido dar pakankamai tylią muziką.
-Sveiki,-maloniai pasisveikino.
-Labas labas, duok mikrofoną ir pasiruošk leist kokią gerulę muziką, gerai,-paklausiau.
-Jo, o kokios labiau reiktų? Kad gerai šoktūsi?-pasitikslino.
-To mums ir reikia,-išsišiepiau ir jis man padavė mikrofoną,-Sveiki!-garsiai pasisveikinau ir taip gavau visų čia esančių dėmesį,-Aš Luanna Perez, šio viešbučio savininkė,-prisistačiau ir sulaukiau plojimų,-Esu labai dėkinga, kad esate čia ir naudojatės mano viešbučio paslaugomis,-padėkojau,-Ir tikiuosi, kad esate patenkinti ir neturit nusiakundimų. Jei turit tai iškart sakykit man,-greit pridėjau,-Einant prie reikalo. Kadangi aš jau čia atvažiavau ir kadangi jūs bare mes galim truputį pašvęst. Barą specialiai padarėm žemiausiam aukšte, kad kambariuose nesigirdėtų, tad nesijaudinkit ir truputį kartu su mumis pasilinksminkit!-surikau ir vaikinukui parodžiau jog paleistų muziką. Ir taip vakarėlis prasidėjo.

^Rytas^
Mane pradėjo judint ir spėju, kad tai Len.
-Ko tau reikia?-sumurmėjau.
-Tave kviečia į apačią dėl svarbių reikalų, greičiau,-paskubino. Aš greit pasiruošiau ir išbėgauį apačią. Nusileidus prie manęs priėjo vienas iš apsaugininkų.
-Atleiskit, kad pakėlėm, bet fanės daros nevaldomos. Žmonėms reikia įeit, bet nėra pro kur,-paaiškino situaciją. Palinksėjau ir greit pribėgau prie registratūros stalo. Pagriebiau telefoną ir suvedžiau vaikinų kambario numerį.
N-Alio?
L-Kuo greičiau susirenki kitis tris debilus ir ateinat į apačią. Fanės nevaldomos ir man rsikia jūsų pagalbos,-greit susakiau ir pabaigiau pokalbį. Iš spintelės ištraukiau megafoną ir pasikvietus tą patį apsaugininką paprašiau, kd mane išleistų į lauką. Visos merginos dainavo One Direction dainas.
-Ar galima tylos?!-per megafoną tariau užsilipus ant sargybinio. Po truputį jos nutilo,-Suprantu, kad jūs juos mylit, bet jūs trukdot eismą ir visą kitą. Dabar pakelkit rankas kas ištrikrųjų nori į viešbutį, o ne pas Onet Directio,-paprašiau ir keli žmonės pakėlė rankas. Parodžiau jiems praeit į priekį bei įleidau į vidų ir toliaua kalbėjau,-Taigi, jūsų dievaičiai tūrėtų išlįst greitai, bet jūs turėsit išeit iš čia nuo to praėjus dešimčiai minučių, nes kitaip imsimės rimtesnių priemonių, aiškų?-ir išgirdau kelis palaikančius šūksnius. Grįžau į vidų ir čia jau bernužėliai stovėjo,-Dešimčiai minučių prašau jūsų pasifotografuoti, t.t. ir būsit laisvi dviem savaitėm,-paprašiau ir šie palainksėjo,-Sėkmės jums!

NUOMONIŲ!!!