Restart The Game II

16

-Tik nebandyk verkt,-sumurmėjo Luanna man į plaukus.
-Gerai,-palinksėjau atsitraukdama,-Aš stipri.
-Taip, tu stipri, nuostabi, graži ir tobula, todėl tu neverksi,-pritarė.
-Ką man dabar daryt?-paklausiau.
-Sėdam į mašiną. Nuvažiuosim į vietą kur aš visada atsipalaiduoju,-paragino švelniai ir maloniai nusišypsodama. Aš tik palinksėjau ir pasekiau ją atsidarydama dureles. Mašinoje ji iškart įjungė šildymą ir tyliai paleido radiją.
-Žinai, taip ir nepasakiau, kad man labai patinka tavo mašina,-prisiverčiau nusišypsoti.
-Ačiū, Beth, bet tau nerwikia vaidint, kad viskas gerai, kai akivaizdžiai taip nėra,-ranka paplekšnojo man per petį,-Prie manęs tau nereikia apsimetinėti. Aš paskutinis žmogus kuris tave smerksiu ar apkalbėsiu.
-Ačiū, Luanna,-tariau ir vėl jaučiau ašaras,-Tu visada man padedi. Mums visiems, bet tau niekas nepadeda. Kodėl?
-Nežinau, meilia, gal man dabar nereiki pagalbos?-pakėlė antakį. Ji buvo tokia maloni ir ir net nežinau kaip apsakyti.
-Bet visi turi sunkumų ar ne? Juk negali būt viskas tobula, netgi tau,-mąsčiau.
-Saule, aš problemų turėjau daugiau nei betkuris iš jūsų. Ir visos tos problemos man daug nebereiškia, nes buvau susidūrus su didesnėm,-trumpam pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir vėl nusisuko į kelią.
-Ir tu niekada apie jas nekalbi. Nes nenori savęs apkraut taip?-paklausiau ir ši nusijuokus palinksėjo,-Kartais taip norėčiau būt kaip tu. Toks jausmas, kad darai viską puikiai. Žinai, viską apmąstydama kas man užtruktų dienom, o tau penkias minutes.
-Ne visi mes vienodi, Beth,-nusijuokė Luanna,-Aš irgi kartais norėčiau būt tavimi.
-Kodėl tu gyvenime kadanors norėtum būt manimi?-sutrikau.
-Nes tavo reputacija visai kitokia. Tavęs nežino visas pasaulis, tu turėjai vaikiną nuo pat koledžo, o aš nuo mokyklos jo neturiu, sportuose aš jau prastai nebegaliu pasirodyt, nes tada sakys, kad praradau formą, kol tu galėsi žaisti nepataikydama į vartus ir niekas nekreips dėmesio,-pasakojo,-Visi mano, kad kiekvienai progai pasitaikius aš geriu ir linksminuos, nes draugų aš turiu per daug, bet tiesa yra ta, kad jūs vieninteliai mano tikri draugai neskaitant dar kelių. Jeigu aš pabūsiu perdaug maloni visiems visada sakys, kad man kažkas negerai, nors aš net nieko nesiekiu tuo parodyt, kad kažkas vyksta. Tai tiesiog dar viena mano pusė,-pabaigė ir viskas man daėjo. Ji buvo teisi šimtu procentų, nes taip tikrai yra.
-Kaip tu su tuo susitvarkai? Su visu spaudimu ir atsakomybe? Nepalūžti?-paklausiau.
-Nes tam yra žmonės kaip tu. Kaip El, Len, Gabi. Net ir vaikinai. Jūs manęs niekada nesmerkiat dėl mano sprendimų,-pasakė vos vos šyptelėdama ir įsukdama į degalinę,-Jūs žinot mane. Dabar pabūk čia, o aš einu nupirkt gert jei supranti ką turiu omeny,-pamerkė akį ir išlipo iš mašinos. Nuėjo tiesiai į parduotuvėlę. Nuo dabar supratau, kad ji mano idealas. Stebėjau kaip ji išsirenka kažkokį butelį ir atsistojo už dar vieno žmogaus laukdama savo eilės. Trepsėjo koja ir pradėjo vaipytus man pro langą priversdama mane nusijuokti. Ji man iškišo liežuvį ir tik dabar suprato, kad jos eilė mokėt, nes pardavėjęs suplojo rankam ir pamojavo jai. Pradėjau juoktis visu garsu, nes ši taip pat juokėsi. Dar vienas vaikinas atėjo pro duris ir pamatęs Luanna jos paprašė kiek suprantu nusifotkint. Jie pasidarė nuotrauka, psrsimetė keliais žodžiais ir tada ji išlėkė lauk pas mane.
-Susiradai fanų?-paklausiau pavaidindama.
-Nu, nesuprantu, man atrodo jis kažką sumaišė,-mes abi pradėjom juoktis. Ji išsitraukė telefoną ir kažkam paskambino,-Sveikas...jo...mums reikia pasiplaukiot.....nes čia pas mus komplikuota ir man reik nusiramint..ne aš neviena ...prašau...mes būsim po kokių penkių minučių...gerai...iki.
-Kas vyksta?-pasmalsavau.
-Mes varom pasiplaukiot,-išsišiepė ir užvedus mašiną įsuko į gatvę.
-O ne pervėlu?-truputį sutrikau.
-Ne, nebent planuoji šiandien pas kažką grįžt, bet aš tavęs niekur kitur nevešiu, tad neturi pasirinkimo,-pabaigė.
-Aišku,-atsakiau. Po kiek laiko mes atvažiavom į papludimį. Čia buvo tamsu, bet lempos apšvietė pakankamai, kad galėtum matyt viską aplink save. Išlipom ir aš išaižiojau,-Mes su ja plauksim?-paklausiau parodydama į baltą, milžinišką jachtą.
-Dar ir kaip. Matai, Noah yra tas plius vienas kurį vadinu savo tikru draugu,-paaiškino.
-Geras,-tariau visdar apstulbinta. Greit ir priėjom.
-Lipk,-tarė paragindama.
-Rimtai?-visdar buvau sutrikus.
-Taip, gi lipk,-su pagalba įsiropščiau.
-O, Lu, ką tau sakė Harry?-paklausiau.
-Jis nebenori būt tavo vaikinu,-liūdnai tarė,-Palauk čia, aš tuoj ateosiu. Palikau butelį mašinoj,-šitai lasakius ji nubėgo. Atsirėmiau į jachtos kraštą ir panardinau savo veidą delnuose. Nesulaukus Luannos mes pradėjom plaukt.
-Palaukit!-surikiau, bet niekas manęs neklausė. Kiek nuplaukus dar galėjau matyt krantą ir ten buvo daug daugiau žmonių nei tik Luanna. Ten užsidegė dar daugiau šviesų ir pamačiau visus musiškius.
-Jis nebenori būt tavo vaikinu,-pasakė Lu per megafoną man dar kartą primindama,-Nes nori būt tavo vyru!-suriko. Galiausiai ji numetė megafoną ir visi suriko:"APSISUK" Taip jr padariau. Apsisukus pamačiau Harry smokinge atsiklaupusį ant vieno kelio ir raudona dėžutė buvo jo rankose. Na, o joje nuostabaus grožio žiedas.
-Elizabeth Landen, ar padarysi mane laimingiausiu vyru pasauluje ir tapsi mano žmona?-su viltimi paklausė.
-Taip!-surėkiau kiek tik galėdama garsiau ir puoliau jam į glėbį. Galiausiai išgirdau fejerverkus.
Žodžiai net negalėjo apsakyt kokia aš esu laiminga.

Luanna pov.
-Tavo planas buvo tobulas,-pagyrė mane Niall.
-Na ačiū ačiū,-padėkojau ir jaučiu, kad mano skruostai kaista. Visi išsivažinėjo, o aš likau su Niall dviese,-Parvežt?
-Ne, duok savo raktelį,-pasakė ištiesdamas ranką.
-Kam tau?-sutrikau.
-Tiesiog duok rajtelį,-nusijuokė. Taip ir padariau.
-Dabar sakyk kam,-liepiau.
-Na ką, Luanna Perez, aš tave kviečiu kur nors su manim nueit Valentino dienos proga,-tarė po kiek laiko patylėjęs.
-Kaip pasimatymas?-paklausiau pakėlus antakį. Jis giliai įkvėpė.
-Taip, aš tave kviečiu su manim nueit į pasimatymą.

Comment!!!
Dėl to, kad parašiau dalį taip greitai parašykit nuomonių!