Restart The Game II

23

^Kita diena^
-Luanna Luanna!-rėkavo visokie žurnalistai, bei fanai.
-Luanna, ar jūs susižeidėte dėl dėmesio?-paklausė vienas ir Luanna sustojo eidama.
-Dėl dėmesio?!-ši suriko. Ji buvo įniršus,-Jau geriau manęs niekas nežinotų ir negaučiau dėmesio nei nebėgiot visą gyvenimą!-ši pikta atkirto ir toliau pradėjo eit su ramentų pagalba. Pėstute ėjom į Luannos viešbutį ir aš visdar negalėjau patikėt, kad jų yra net amerikoj. Jis buvo netoli tad nesunkiai ir greitai jį pasiekėm. Kaip visada Luanna užsakė visiems kambarius po du tik Matt, Jake ir Edward trims. Liftu užkilom iki mūsų kambario aukšto ir pamažu nužingsniavom iki jo per mėlyna kilimą kuris driekėsi ant žemės. Tik atrakinau duris ir iškart įleidau Luanna į vidų. Ši iškart atsigulė ant lovos, o aš padėjęs mano ir jos daiktus priguliau prie šios.
-Viskas gerai?-paklausiau pažiūrėdamas į ją. Mergina tik žiūrėjo į sieną priešais ir nejudėjo. Galiausiai patylėjus minutę ar dvi ji lėtai papurtė galvą visdar neatitraukdama akių nuo sienos.
-Ne,-atsakė,-Labai blogai,-ši pasakė visdar sustingus,-Viskas yra sušiktai blogai,-ši vėl pasakė tik dabar atsisukdama į mane su bejausmėm akim.
-Kas yra?-sutrikau ir suairūpinau.
-Viskas dabar taip sunku,-atsiduso,-Ta koja. Ir dar Le....,-nespėjo pasakyt kai jos telefonas suskambėjo ir jos veidas atrodė toks suvargęs. Net nemokėjau apibudint,-O ne,-ši sumurmėjo ir atsiliepė,-Klausau?-jos balsas vos ne drebėjo,-Aš aš. Aš taip jus užjaučiu... Pasakysit jūs jai ar man?....Ne ne....Aš jau einu. Taip...Dvi minutės. Gerai,-ši tarė ir viena ašara nuriedėjo jos skruostu. Žiūrėjau pasimetęs ir visiškai nesuprasdamas kas vyksta,-Mes turik eit pas Len. Dabar,-greit sukomandavo nusivalius ašaras ir pabandydama atsistot. Iškart pribėgau jai padėt. Pritūpiau ir leidau jai užlipt man ant nugaros, nes supratau, kad tai skubu.
-Am, kas vyksta?-paklausiau kai buvom lifte ir kilom į kitą aukštą.
-Ne dabar,-papurtė galvą. Ji atrodė lyg jai skaudėtų. Ne koją, o vidų. Tai vidinis plius išorinis skausmas susideda ir net nežinau tam žodžio. Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė lyg bandydama nusiramint. Priėjus kambarį kur apsistojo Len su Josh mes patuksenom į duris. Jas atidarė Josh,-Greičiau,-pasakė Lu. Pamačiau Len balkone kalbančią. Ir vienu momentu jos telfonas jai iškrito iš rankų. Ji net nesistengė jo pakelt. Žiūrėjo į vieną tašką. Į tolį,-Eikit abu iš čia. Dabar,-suurzgė Luanna.
-Kur eit?-paklausė Josh.
-Kur nors. Pas mus, už durų. Tiesiog dinkit iš akių,-sušnypštė. Palikau ją ten stovinčią vidury kambario ir mes su Josh išėjom.

Luanna pov.
Len stovėjo balkone ir žiūrėjo tiesiai nejudėdma. Jos telefonas gulėjo ant žemės sudaužytas, bet jis dabar mums rūpėjo mažiausiai. Ji pamažu atsisuko kai jos pečiai pradėjo trūkčioti. Ašaros nesustodamos riedėjo jis skruostais, o tušas kartu su jom. Ji greit pro praviras atbėgo į mane ir puolė man į glėbį. Ji kūkčiojo man tiesiai į petį, o man riedėjo kelios ašaros taip pat. Galiausiai ji paleido ir nukrito į lovą, o aš nušokavau prie jos ir atsiguliau šalia. Gulėdama apglėbiau ją ir ši gulėjo man ant pilvo verkdama.
-Viskas bus gerai,-sušnybždėjau jai kasydama jai galvą ir žaisdama su jos plaukais.
-Ji sakė, kad nebenori jog grįščiau,-ši kūkčiodama išmikčiojo.
-Ne, Len. Aš esu įsitikinus, kad ji to neturėjo omeny,-tariau bandydama nurimt ir ją nuramint taip pat.
-Ne, Luanna! Ji sakė negrįžt namo, nes primenu tik jį! Mano pačios mama atsisakė, nes mano tėčio nebėra!-ši isterikavo ir pradėjau bijot, kad ji nesulauktų panikos priepuolių kaip vaikystėj.
-Viskas bus gerai,-priglaudžiau ją arčiau savęs,-Aš su tavim. Visada buvau ir būsiu. Ir, kad ir kaip man skaudu tai sakyt, tu turi Josh,-tariau ir ši visdar ašarodama sukikeno, bet dar labiau susiraukė ir pravirko,-Nusiramink, Len. Viskas bus nuostabiai. Kaip visada buvo,-apkabinus su ja lingavau kol ši visdar verkė,-Kaip vaikystėj. Tam namelyje kir praleisdavom vasaras dviese. Nieko kito ir nereikėjo,-raminau ir pati save kažkiek.
-Kaip tu tai padarai?-paklausė gal aprimus?-Kaip tu susitaikai? Tu toliau gyveni lyg nieko nebuvo. Iškenti viską be niekieno kito pagalbos. Su niekuo apie tai nekalbi ir neprašai padėt ir toliau džiaugies gyvenimu?-ji atrodė nevilty,-Tu tiesiog atrodo pamiršti tą sekundę. Taip lengvai suaitaikai su tuo kas įvyko. Kad ir tavo koja. Tu neverki užsidarius kambary nuo kausmo ir bandai parodyt, kad jo nėra kol visi žino koks jis didelis. Tavo mama. Tu tiesiog pamiršai. Tu nebeturi tėvų ir tiesiog laiminga gyveni. Turi puikią karjerą, fanų, važinėji į turą,-toks jausmas, kad ji verkė nebe už save, o už mane. Nors jos žodžiai privertė susigraudinti,-Gyveni toliau pamiršdama praeitį.
-Len, problemųaš turėjau, turiu ir turėsiu, bet tai nereiškia, kad stabdysiu save nuo savo svajonių. Aš noriu šeimos ir, kad ji gyventų gerovei. Dėl jos stengiuos ir stengsiuos. Noriu, kad tau būtų viskas gerai, nes tu lyg mano mažoji sesutė kurios visada norėjau. Tu buvai su manim net tada kai iš manęs tyčiojos ir pati nenorėjau būt savimi. Kai verkiau naktim dėl mamos ir kaip ji manim nesirūpina, bet susiimiau. Nenoriu paleist savęs iš vėžių ir tapt kokia narkomane ar alchoholike. Kad ir kiek skauda aš einu pirmyn,-kalbėjau ją ramiai glostydama ir jaučiau arba tikėjau, kad ji bent kiek nusiramino.
-Kaip?-paklausė visdar drebančiu balsu,-Tai atrodo neįmanoma. Negi tau neliūdna? Tavo tėtis klajoja kažkur šitam pasaulyje ir tu net nenutuoki kaip jis atrodo,-tarė bandydama save suvaldyt.
-Kartais įdomu. Kas būtų buvę jei jis būtų buvęs mano gyvenime, bet mes niekada nesužinosim. Tu tai patyrei. Nors tik beveik dvidešimt metų tai daug daugiau nei manai. Džiaukis tuo kol gali,-pasakojau.
-Kaip tu taip išsilaikai? Lieki stipri?-paklausė kai dar viena ašara jai išriedėjo iš akies.
-Man padeda tikslai kurių užsibrėžiau, visi jūs. Draugai kurie su manim netgi po tiek laiko. Len, tu vienas iš svarbiausių. Mano mažoji pusseserė nuo vaikystės su manim. Niall kuris visada stengėsi padėti, bet to nesugebėjau pastebėt anksčiau,-dėsčiau,-Bet žinai kas man labiausiai padeda išsilaikyti ir nepasileisti?
-Kas?-liūdnai paklausė.
-James,-tariau.
-O dieve,-ši išpūtė akis ir vėl pradėjo graudintis,-James. Ar jam viskas gerai?-paklausė vėl verkdama ir aš palinksėjau,-O Blake. Ar jis ar nu ar..
-Viskas gerai. Aš joems padedu kiek galiu ir kuo galiu,-nusišypsojau.
-Jis dar toks mažas,-ši verkė.
-Ir jis užaugs didelis bei stiprus. Bet svarbiausia, kad išlaikys ir pratęs Perez pavardę.

Jo.........
Ačiū toms kurios visada pakuomentuoja. Tiesa ta, kad jūsų nuomonės mane motyvuoja ir parodo, kad kažkam ši istorija rūpi ir patinka. Taip ir toliau.