Restart The Game II

15

^Vasario 14^
^Rytas^
-Luanna!-į mano kambarį įsiveržė visos keturios merginos.
-Ko!-užrėkiau joms atgal. Buvau įniršilus, kad mane pakėlė ir neleido išsimiegot net tada kai atostogos.
-Nerėkit!-vienas iš vaikinų suriko gulint ant sofos.
-Jei kažkas nepatinka valink namo!-atrėkiau. Visi užtilo ir aš sukritau į pagalvę, bei susisukau į antklodę.
-Nemiegok, Perez,-pasakė Len man nutraukdama užklotą.
-Nelįsk arba atleisiu. Visas,-suburbėjau ir apsiverčiau ant kito šono.
-Na aš tau nedirbu, tad KELKIS!-suriko El.
-Galėtum dirbt, bet nėra kur,-sumurmėjau.
-Būtent, dabar kelkis. Jau dvi ir mums reiks tavo pagalbos,-pasakė Beth ir užšoko man ant lovos.
-Ne, man skauda galvą ir aš noriu miego,-atsisakiau.
-Tavo pasirinkimas buvo vakar su vaikinais iki nakties žvengt, gert ir žiūrėt futbolą,-suprunkštė Gabi.
-Buvo verta,-pasakiau,-Išvis, kam jūs mane keliat?
-Šiandien Valentino diena!-suriko visos.
-Tai prie ko čia aš? Manęs niekas niekur nepakvietė,-atsikirtau.
-Nu tai kas? Manęs irgi napakvietė, bet aš padedu joms,-prisidėjo Len.
-Melagė,-pasakiau pažiūrėdama jai į akis.
-Nesupratau?-sutriko Gabi.
-Ji šiandien pakviesta eiti,-pasakiau ir ši paraudo ir nusisuko,-Aš žinau viską, mažoji pussesere.
-Kas tave pakvietė?!-paklausė Beth. Tiksliau suriko.
-Nu baikit rėkaut!-suriko iš apačios.
-Geriau valink iš mano namo! Jūs čia jau keturias dienas!-surikau.
-Toks gyvenimas!-atrėkė Jake.
-Suprantu kodėl čia yra Josh, bet ne jūs!-surikau ir pagaliau išlipau iš lovos. Su savo pižama kas yra paprastos pilkos treninginės kelnės ir man perdidelė, vyriška, ilgom rankovėm maikė kuri man buvo kaip tunika. Nusileidau į apačią ir nuėjau tiesiai į tuoletą, o atsilikus būtinus reikalus nuėjau į virtuvę. Pasidarius sumuštinių su lėkšte atėjau į svetainę. Visi vaikinai užsimiegoję ir susivėlę pažvelgė į mane.
-Galiu?-paklausė Niall užkimusiu balsu, o Josh palinksėjo sutikdamas.
-Žinoma,-nusišypsojau ir ištiesiau lėkštę jiems arčiau. Šie pagriebė po vieną ir kitiems parodžius lėkštę jie papurtė galvas parodydami, kad nenori. Tik Louis ieškojo ką gero žiūrėt per televizorių ir neregavo į mus,-Nori?-paklausiau jo.
-Tikrai?-jis apsidžiaugė.
-Nop, jie mano,-atsakiau rimtu veidu ir toliau valgiau atsitraukdama toliau nuo jo. Niall pradėjo juoktis.
-Wow,-sarkastiškai sumurmėjo Louis.
-Tu turėjai to tikėtis,-suprunkštė Niall.
-Būtent,-prisidėjau.
-Aš tikėjaus, kad kažką padariau,-pasakė.
-Nop, tu visdar nieko neveiki su savo gyvenimu,-atsakiau nusijuokdama.
-Baik, susitaikykit kaip su Josh,-suzyzė Liam.
-Kodėl nieks neprašydavo mūsų nebesipykt tada?-paklausiau.
-Nes jau teko įprast per maždaug tuos metus,-paaiškino Harry.
-Nu tai palauksit metus ir irgi įprasit,-paprastai pasakiau netikrai nusišypsodama.
-Ne nu, kodėl negali baigt?-atsiduso Jake.
-Nes aš ant jo pykstu,-pavarčiau akis,-Jis neištęsėjo pažado ir gaus mano pasitikėjimą ir malonę kai įvykdys savo misiją,-suprunkščiau.
-Kokia blet dar misiją?!-suriko neištvėręs.
-Paslaptis,-sušnybždėjau, bet pakankamai garsiai, kad visi čia girdėtų.
-Nu ir gerai,-sukryžiavo rankas,-Manau, kad jau ją išsiaiškinau,-papūtė lūpas.
-Manau, kad tai visiems buvo akivaizdu iškart,-suprunkštė Niall su visais kitais jam iš paskos.
-Pažiūrėsim,-paslaptingai šyptelėjau,-Bet jei jums tai buvo akivaizdu - jūs labai toli.
-Pagyvensim - pamatysim,-pasakė Josh.
-Oi, tu tikiesi labai daug pamatyt šiandien argi ne?-pradėjau juoktis, o šis į mane piktai pažiūrėjo,-Tikiuosi to nebus,-surimtėjau.
-Nieko nežinau, nieko neprižadu,-bandė sulaikyt šypseną.
-Aš prisiekiu, kad tau sutrugdysiu,-vjs dar rimtai pasakiau.
-Daryk ką nori,-švelniai šyptelėjo, o aš pradėjau žvengt.
-Tai taip miela ir šlykštu, ir keista,-greit susakiau.
-Kas čia per paslaptys?-paklausė Louis.
-Maniau supratai, kad paslapčių tailu neatskleidinėsiu,-atsisukau į jį.
-Tiesiog pamiršk, kad klausiau,-iškėlė rankas pasiduodamas ir vėl nusisuko į televizorių.
Po kiek laiko nusileido merginos ir prisidėjo prie mūsų.
-Prisiekit, kad ryt jūsų čia nebus,-pasakiau peržvelgdama visia.
-Prisiekiam!-visi garsiai ir aiškiai pasakė.
-Ačiū dievui, nes toks jausmas, kad neturit kur gyvent,-atsidusau iš palengvėjimo.
-Mums tiesiog čia labai patinka,-paaiškino Beth,-Ir čia pilna vietos kur miegot.
-Dabar gal net kartais gailiuosi, kad turiu tokį didelį namą,-pasakiau jr visi į mane atsisuko keistai pažiūrėdami,-Bet kaip sakiau, tik kartais.
-Nenuostabu,-atsakė Josh.
-Net nebandyk,-pagrasinau ir šis iškart užtilo.

^Vakaras^
-Bet jis manęs net niekur nepakvietė,-pasakė Beth.
-Nes akivaizdu, kad kažkur eisit,-nusijuokiau,-Jūs draugaujat beveik tris metus. Tai neįtikėtina super žvaigždei kaip jis.
-Žinau, bet vistiek,-nerimavo.
-Taigi čia Harry,-suprunkštėm su merginom kuriom padėjau ruoštis. Vienintelė tokia vieniša,-Mielas, besistengiantis ir darantis viską ko tik nori.
-Kaip pasakysi,-sumurmėjo.
-Mes visos taip sakom,-nuraminau ją ir kai pabaigėm visos nusileido į apačią. Vaikinai vėl žiūrėjo fulę išsidrėbę ant sofos ir nei vienas atrodo nebuvo pasiruošęs kur nors eit, nes jie buvo su treningais,-Am, Harry, tavęs kai kas laukia,-atsikrenkščiau.
-Kas?-paklausė neatsisukęs.
-Beth, šiandien Valentino diena ir turėtum kur nors ją vestis,-pasakiau susiraukus.
-O kam?-paklausė.

Beth pov.
-O kam?-jis paklausė ir jau jaučiau ašras besikaupiančias akyse.
-Nes ji tavo mergina jau beveik teis metus ir tai daro poros kurios vienas kitą myli,-aiškinosi Luanna, o aš tiesiog stebėjau tylėdama kaip ir kitos merginos ar vaikinai.
-Vieną kart apsieis ir be visų tų meilikavimų ir dovanėlių,-atkirto visdar nežiūrėdamas į mus.
-Harry,-suurzgė Luanna.
-Nu kas?! Jums taip reikia tų paprastų šokoladukų?! Pas tave šaldytuve pilna jų,-nebeištvėrė ir užriko, bet į mane nepažiūrėjo. Jaučiau kaip mano širdis po truputį dūžta ir viena ašara nurieda skruistu.
-Beth,-Luanna lėtai, bet piktai pasakė giliai kvepuodama,-Apsirenk šiltai ir eik į mano mašiną. Dabar,-nieko nelaukdama taip ir padariau. Nebenorėjau viso šito klausyt. Greit apsirengiau ir paėmus jos raktelius išbėgau laukan. Bandydama susitelkt, kad neapsiverkčiau išgirdau tik Luannos rėkavimus ant Harry arba visų vaikinų. Nelabai supratau ką ji sakė išskyrus žodžius:"Netaip planavom, kas tau yra." Viskas. Pribėgau prie mašinos ir atsirėmiau į ją. Nelipau į vidų, nes man trūko oro. Negalėjau patikėt kas ką tik nutiko. Ką man reiks daryt? Kas jam pasidarė? Gal jis nori viską užbaigt? Vksos šios mintys lindo man į galvą, kas man sunkiai leido susitelkt į aplinką. Man buvo karšta nors lauke buvo vos vos vėsu. Viskas buvo susilieja. Po kelių minučių pro duris išlėkė Lu. Ji apsidairė ir pamatė mane. Iškart pradėjo bėgt mano pusėn, o aš taip pat ėjau link jos. Ši nieko nesakydama tiesiog mane stipriai apkabino.

COMMENT!!!
NETINGĖKIT IR PARAŠYKIT NUOMONĘ! RIMTAI!