Restart The Game II

25

-Aš nepagaunu, kodėl tu turi tiek daug fanių? Tu juk lopas,-paklausiau.
-Nežinau, kodėl tu turi tiek daug fanių, jei tu net nepaeini,-suprunkštė už ką jam ranka duriau į pilvą kas vos jo neprivertė manęs nenumest ant žemės. Gerai, kad tuo laiku stipriai apsikabinau jo kaklą, kad išlikčiau jam ant nugaros, o ne ant žemės.
-Viskas, nuleisk mane,-liepiau ir šis padarė kaip liepta. Galiausiai tiesiog nuėjo prie prekystalio kur pardavėja bandė susilaikyt neklykdama.
-Ko tu gersi?-paklausė atsisukęs į mane.
-Man latte paimk,-paprašiau ir nušuoliavau iki stalelio. Pakraupau nuo vaizdo už durų. Fanės paudėsi prie durų, bet jas iš gatves bandė išvaryt iš kažkur atsiradę policininkai, nes jos blokavau eismą. Netikėta. Jos visos klykė, filmo ir kaikurios net verkė. Tikiuosi iš džiaugsmo. Niall po minutės atėjo su puodeliais stengdamasis nežiūrėt į merginas ar sudaryt akių kontaktą.
-Prašau,-padėjoaniškį man prieš akis.
-Pamojuok jom,-tariau visdar stebėdama merginas kurias bando sulaikyt polocija.
-Nemanau, kad tai gera mintis,-pasakė atsisėsdamas į kėdę priešais mane.
-Ne, bus įdomu. Jau įsivaizduoju tą vaizdą,-sukikenau gurkštelėdama kavos.
-Pakartok, kam to reikia?-paklausė pakeldamas antakį ir šyptelėdamas.
-Kad mano vakaras prašviesėtų,-suprunkščiau.
-Negaliu patikėt, kad tai darau,-jis sumurmėjo ir giliai atsidusęs atsisuko į merginas, bei pamojavau gražiai šyptelėdamas. Jos pradėjo spiegt ir klykt, kitos dabar jau visiškai verkė kas man sukėlė juoką.
-Tu sukėlei chaosą vargšių mergaičių galvose ir turbūt jų gyvenimuose,-sukikenau.
-Pirma tai buvo tavo mintis, antra - pusei jų yra kokie dešimt arba aštuoni metai. Ar jų tėvai jomis nesirūpina ar ką?-sutriko dabar jau atsisukęs į mane.
-Nežinau, Niall, bet žinai kas mane neramina labiausiai dabar?-pakėliau antakį, o šis papurtė galvą,-Kaip mes iš čia išeisim?
-Apie tai nepagalvojau,-išpūtė akis.
-Atsiprašau,-atkreipiau pardavėjos dėmesį,-Padarykit dar karšto šokolado patį didžiausią puoduką kokį turite,-paprašiau ir ši palinksėjo.
-Einu sumokėt,-tarė Niall.
-Aš noriu sumokėt,-suzyziau,-Čia bus Len nuo manęs, o ne tavęs,-nusijuokiau.
-Pervėlu,-atsakė jau ištiesdamas merginai pinigus,-Jai užteks ir naujausio Iphone'o nuo tavęs,-irgi nusijuokė.
-Kaip pasakysi,-iškėliau rankas pasiduodama ir šis grįžo su dar vienu didžiuliu puoduku,-Manau mums metas eit,-pasakiau.
-Sėkmės mums išgyvenant,-tarė Niall atsistodamas,-Lipk.
-Aš nenoriu lipt ant tavęs. Tu per šiandien sulūši,-nusijuokiau.
-Tik nereikia. Aš visdar sportuoju palyginus su tavim ir man prasimankštint yra neprošal,-atkirto ir leido man užlipt jam amt nugaros. Paėmiau Len puodelį į dešinę ranką, bei maišelį užkabindama ant riešo, o savo puodelį į kairę. Vaikinas pasiimė saviškį ir mes patraukėm link durų. Kaip nekeista vienas iš pareigunų mums atidarė duris ir jie bandydami praskirt merginas mus išleido iš būrio.
-Mes išgyvenom,-atsidusau ir priverčiau Niall susijuokti.
-Dar ir kaip,-šis pritarė ir per kažkiek laiko bekalbėdami mes grįžom į mano viešbutį. Pirma atėjom iki Len su Josh kambario. Patuksenau į duris. Meluoju, tuksenau tol kol kažkas jas atidarė. Tai buvo Josh. Len gulėjo lovoj ir jau atrodydama geriau žiūrėjo televizorių. Ši atsisuko į mus ir nusišypsojo. Ačiū dievui, kad ne ta netikra šypsena.
-Labas,-pasisveikino ši atsisėsdama tiesiau.
-Sveikučiai,-pamojavau jiems ir atsisėdau ant jų lovos,-Taigi, mes grįžom iš didžiausio chaoso koks tik gali būt ir vien tik dėl jo kaltės,-pirštu parodžiau į Niall.
-Nemano kaltė, kad mane dievina ir myli,-šis nusivaipė ir Len su Josh nusijuokė.
-Taigi, kaip ir sakiau. Mes grįžom iš miesto, nes norėjom nupirkt tau ką nors kas tave pralinksmintų,-ir ši laiminga palinksėjo. O žiūriu Perez giminė stipri ir greitai susitaiko,-Va, čia kakavos kaip mėgsti,-padaviau jai didžiulį puodelį,-Tada čia kažkuris Iphone'as,-ištraukiau dėžutę ir ji vos nepradėjo klykt ir puolė man į glėbį. Tiksliau ant manęs užkrito ir apkabino.
-Ačiū!-ši buvo laiminga.
-Pala pala,-išsišiepiau,-Dabar bus pati geriausia dovana. Aš net kaspiną nupirkau jai,-pasakiau ir Niall suprunkštė,-Tadaaa,-ištraukiau alchoholio butelį.
-Ar mane tai turėtų stebint?-paklausė Josh Niall kol Len mane apkabinus sėdėjo.
-Nemanau, to buvo galima tikėtis,-šis atsakė.
-Niekada nesuprasiu ko tikėtis iš Pere giminės,-šis pasakė.
-Vargšelis, pasirodo dar yra ir James. Jų pusbrolis. Perez,-pridėjo.
-Kaip smagu. Kuo daugiau Perez tuo geriau,-netikrai šyptelėjo Josh.
-Josh, tik nereikia,-pavarčiau akis.
-Nu ką? Su dviem mes vos susitvarkom,-parodė į save ir Niall,-Tai dar trečias? Gal, kad jis betniukas bus dvigubai blogiau,-pasakė.
-O gal dvigubai geriau?-pridėjo Niall atsisukdamas į jį su pakeltais antakiais.
-Tikėkimės, brolau. Mums telieka tikėtis,-šis jam paplekšnojo per petį.
-Skamba lyg tai mirtis arba gyvybė,-suprunkštėm su Len.
-Dar tenka mąstyt. Kartais Perez giminė gąsdina,-prie Josh prisidėjo Niall.
-Visai ne. Jūs be mūsų neišgyventumėt,-pavartė akis Len.
-Lengvai,-nusijuokė jos vaikinas.
-Ar aš užuodžiu lažybas?-išsišiepiau.
-Atrodo,-atsakė Niall.
-Ir kokia gi bus sąlyga, Josh?-paklausiau.
-Ar mes tikrai norim lažybų?-pasiklausė Niall Josh,-Po tiek lažybų su ja prakišau jai apie 200$.
-Tik ne dabar,-patrynė rankas išsišiepęs,-Jos nuo mūsų priklausomos.
-Manau, kad jūs nuo mūsų priklausomi. Mes gi Perez. Mes reikalingos tik viena kitai,-atkirtau.
-Ginčytina,-tarė Niall sukryžiavęs rankas.
-Na-ah,-pirštais spragtelėjo Len.
-A-ha,-pradėjo ir Josh.
-Gana!-nutraukiau juos,-Kokia sąlyga?
-Nekalbėsim su jumis, nieko kartu nedarysim ir tarkim bus lyg jūsų čia nėra,-susakė Niall.
-Taigi, visiškas ignoras vienas kitam ir prakiš tas kas nebegalės ir pradės kreipti dėmesį?-pasitikslino Len.
-Jo, tarkim jūs mums neegzistuojat, o mes jums,-šyptelėjo Josh.
-Sutarta,-visi su kiekvienu paspaudėm rankas.
-Len, einam į barą? Vistiek juk mes vienišos,-išsišiepiau ir pakilnojau antakius.
-O...Taip!-suriko palaikydama mano melą,-Gal susirasim kokį berniuką,-pašoko ir padėdama mane išsivedė iš kambario. Pasislėpėm už kampo ir laukėm vaikinų. Po minutės pro duris išsiveržė berneliai.
-Jos nejuokavo?!-susinervino.
-Manau bus sunkiau nei maniau,-atsiduso.
-Einam jų ieškot, negalim paleist jų iš akių.

Prašom, bet neprašykit dabar tiek daug dalių, nes mano mintys labai išseko kai tada per atostogas kėliau kiekvieną dieną. Visdar prašau NUOMONIŲ!!!