Miela beprotybė//JokerxHarley fanfic

1.16

[Po penkių dienų]

Jau beveik savaitę esu pas Pam. Per šį laiką neblogai išsigydžiau randus, pasikroviau naujų jėgų.

"Aš einu pamaitinti museėdes. Netrukus grįšiu" mielai nusišypsojo ir atsistojusi raudonplaukė paliko kambarį.

Vos jai palikus kambarį peisiartinau prie antklodės ir pakėliau ją. Iš po jos išsitraukiau peilį. Tai vienintelis prisiminimas likęs nuo J...

Tačiau kaltės jausmas mane vistiek slėgė. Aš turiu atkeršyti už jį. Pagalvojau apie trijų išdavikų kraują ant savo marškinių. Mano silpnumas mane žlugdo...

"Aš negaliu pribaigti Jenny. Šturmuosiu tik Arkhamą..."

Sumurmėjau sau panosėje. Jaučiau, kad neįstengsiu net sužeisti Jennytės...

"Taip, tu gali. Tu privalai, jei nori susigrąžinti J." Blankus siluetas praėjo pro mane. Tai buvo tikrai ne Pam.

"Kas čia?" Greit atšokau nuo lovos. Vaizdas aplink užtemo ir ėmė truputį lietis.

"Pamiršai? Mes nebaigėme tartis" slidus balsas erzino mane. "Aš juk tau noriu tik gero... įsileisk mane ir aš tau padėsiu su Jenny" balsas susijungęs su blankiu siluetu lėtai slinko link manęs kol galiausiai praėjo kiaurai mano kūną.

Ėmiau prisiminti visus įvykius supusius mane paskutiniu metu.

J, išdavystes, planus, Arkhamą, J žodžius...

"Jei neįsileisi manęs, taip visą gyvenimą ir blaškysies. Taip ir liksi-silpna" erzino provokuodamas balsas.

"Lesk būti tavo langu. Leisk rodyti tau truputį aiškiau" drąsino.

Nežinau ką pasirinkti. Jei pasirinksiu balsą- galiu padaryti baisių dalykų...

"Aš sutinku" suakmenėjau ir pagaliau ištariau žodžius, kurių Ji taip laukė, net pati nesusivokusi iki galo ką darau.

Mane persmelkė šaltis, tačiau po poros sekundžių iš vidaus pasijautė šiluma.

"Dabar keliaukim pas Jennytę, mums reikia jos kraujo. Ar ne, Harls?" Balsai mano galvoje padėjo priimti sprendimus.

Pažvelgiau į rankoje laikomą peilį. Mane užplūdo nevaldoma energija. Paėmiau pirmą pasitaikiusį krepšį ir priėjusi prie Pam ginklų dėjausi visko ko maniau maniau, kad gali prireikti.

"Keliaujam" išsišiepiau ir išlėkiau iš raudonplaukės namų.

Pam neturi jokių transporto priemonių, tad teks naudotis kojomis. Gimnastei ir lengvaatletietei tai neturėtų būti sunku, ypač su palaikančiais balsais galvoje.

Kartas nuo karto be bėgdama sustoju. Ar tikrai turėčiau taip elgtis? Ar aš tikrai turėčiau tai daryti dėl J?

"Tu privalai, Harls. Tu privalai. Juk tu myli J, teliko tai įrodyti" ragino skubėti pas Jenny.

Sustojau šalia medžių sekundei pailsėti. Kaip nusigauti pas Jen? Aplinkeliais, kur saugiau, ar tiesiu keliu, kur greičiau?

Kaip ir mano gyvenime... amžinas klausimas. Kur traukti? Ar į kairę, kur nieko doro, ar į dešinę, kur nieko nelieka?

"Paskubėk, jei nori atlikti viską laiku. Tai nebus sudėtinga. Tai tik atitaisys tavo klaidas" vėl pasigirdo balsai.

Sutinkamai palinksėjau ir patraukiau toliau begimo žingsniu.

Visa uždususi po kurio laiko pasiekiau miestą ir galiausiai Jenny namą.

Pabarškinau į duris ir pasislėpiau, nes kitu atvėju abėjoju ar ji atvertų duris pasinerusi ant to pačio kablio.

Niekas neatvėrė durų, tačiau kažkodėl buvau įsitikinusi, kad ji viduje. Išsitraukiau sagtuką ir pradėjau rakinti duris kol galiausiai jos atsivėrė.

"Jenny, aš grįžau" apsidairiusi aplink užrikau. Namuose ištikrųjų nieko nebuvo. Apsisukau aplink ir užrakinau duris. Padarysim staigmeną Jenai.

Apėjau jos kambarį. Sustojau prie spintelės durų ir atvėriau jas. Pasiėmiau jos beisbolo lazdą. Ji visada turi kuo apsiginti, tačiau noriu, jog šį kart ji manęs nepergrudautų.

Nutipsenau į jos kambarį ir dribtelėjau į kėdę. Lėtai skaičiavau minutes kol ji atvers duris ir sukausi kėdėje...

Pagaliau kažkas kribždėjo už manęs.

"Labas" nusišypsojau. Jos veidas pamatęs mane suakmenėjo. Po kurio laiko pribėgusi prie spintos atidarė ieškodama kuo apsiginti.

"Ar šito ieškai?" Pakėliau su koja nuo žemės lazdą.

"Ką čia veiki?" Klausė manimi pasišlykštėjąs jos veidas.

"Aš atėjau atlikti tai, ko nesugebėjau praeitą sykį" ėjau vis arčiau jos.

Apsisukusi Jenny puolė bėgti pro duris. Užsimečiau krepšį su ginklais ant pečių ir pasileidau paskui ją.

"Stok!" Užrėkiau bestebėdama ją bebėgančią laiptinėje.

Jos žingsniai pasiekė lauką. Stengiausi nuvaikyti ją kuo toliau ir giliau į pamiškę, toliau nuo pašalinių akių.

Kuo toliau į mišką tuo sunkiau ją vytis. Vis daugiau medžių trikdančių mane. Ji baiginėjo dingti iš mano akiračio, kol galiausiai ją pamečiau...

Po poros sekundžių priešais mane sušmėžavo piktas šešėlis ir nusivijau jį tolyn į miško gūdumą...
•••••••••••
(A/N)
Sveiki! Aš vėl grįžau su naujomis jėgomis ir nauju įkvėpimu. Nuo šiol stengsiuosi rašyti kokybiškiau ir dažniau! Šioje dalyje nutariau padaryti šiokią tokią intrigą :) Ačiū visiems, kas vis dar skaito mano istoriją. Būtų išties įdomu išgirsti jūsų nuomonę, kas negerai, ką torėčiau tobulinti. Taip pat jei patiko, nepamirškit VOTE🌟😊

Su meile, Poison Ivy❤