Miela beprotybė//JokerxHarley fanfic

1.18

Aš čia jau penkta diena. Atsibudau dar tik prieš tris. Žmonės bevaikštantys aplink mane bando kalbėtis su manimi, gydyti mane, padėti man.

Jie leidžia man visokius vaistus ir prieaparatus, tačiau jie nesupranta to, kad man nepadeda... Dėl jų vaistų stipraus poveikio aš pradedu pamiršti dėl ko aš čia esu, kodėl aš čia. O kartais... net gi ir kas esu aš pati.

Negaliu sau leisti pamiršti ir J. Be paliovos kartoju jo vardą, jog jis įsiraižytų mano atmintyje taip giliai, kaip medžio šaknys žemėje.

Kartais kai mano akys prašviesėje, prisimenu ir raudonplaukę. Prisimenu jos žodžius...

"  "Dėl jo tu kentėsi. Turi pamiršti jį ir viskas išsispręs".

"Aš negaliu. Aš jį myliu" raudonomis akimis atsisukau į Pam.

"Jis tik moka naudotis žmonėmis siekiant naudos sau. Jis bejausmis sociopatas. Jis nejaučia tau to paties ką tu jauti jam. Pamiršk jį" jos žodžiai raižėsi mano galvoje vis skaudžiau ir skaudžiau.

Aš suprantu, kad Pam tik nori man padėti, tačiau joki žodžiai negali pakeisti tai ką jaučiu jam...    "

Aš žinau, kad man reikėjo paklausyti jos ir likti ramybėje. Bet... aš vis vien nesigailiu to, kas įvyko. Gailiuosi tik to, kad nepadariau to anksčiau.

Aš negaliu taip paprastai jo pamiršti. Neįmanoma mylėti visa atsidavusia širdimi, o paskui viską nubraukti kas vyko. Tai ne popieriaus lapas, kurį būtų galima suglamžyti ir išmesti. Tai jausmai. Tikri jausmai.

Pro duris besišypsodomas įėjo profesorius.

"Harleen, matau jautiesi geriau, šypsaisi" nusijuokė prisėdęs šalia manęs. Žino, jog su tramdomaisiais marškiniais negaliu išdrąskyti jo patenkinto veidelio.

"Tiesiog įsivaizduoju kaip su aštria gelažte išskopinėju jums veide šypseną. Įsivaizduoju, kaip iš jūsų nesustodamad teka kraujas išpurvindamas mano baltus it sniegas plaukus. Gražu, ar ne?" Jaučiau kaip vos pakalbu dėl vaistų sukelto miego priepolio.

"Tai kalbi ne tu, Harleen. Aš žinau, kad tu to nenori. Aš noriu tau padėti, bet noriu matyti šiek tiek pastangų ir iš tavo pusės" rimtai pažiūrėjo į mane.

"Kai kurie žmonės yra tiesiog gimę su žiaurumų savo kraujyje" jaučiau kaip mano akys užsipildo ašarų po truputį užsimerkdamos...

Jokerio pov.

Praėjo savaitė. Savaitė be šviesaplaukės. Besėdėdamas vis galvoju apie ją. Gilios mėlynos Harley akys neišnyksta iš mano atminties.

Kodėl taip? Huh, man ištiesų reikia prasiblaškyti. Lėtai pakeliu pultą ir įsijungiu televizorių pažiūrėti naujausių žinių. Įdomu, kas vyksta Gotame kai aš nesiautėju.

"Naujausios žinios." Televizoriuje kabėjo neaiški moteriškė iš žinių. Pusiau klausiau ką ji kalba ir pusiau mąsčiau. "Prieš porą dienų pagauta ir vėl Arkhame uždaryta buvusi gydytoja psichiatrė Harleen Quinzel." Vos išgirdus merginos vardą pilnai suklusau į elektros įrenginį.

"Mergina šaltakraujiškai įvykdžiusi žmogžudystę teigia, jog nužudyti savo dukterėčią ir padegti mišką jai liepė balsai galvoje." Vos jai ištarus tai, greitai atsistojau ir apsižvalgiau aplink.

"Roko! Sužinok viską apie Harley" paliepiau rimtu balsu. Negaliu nustoti galvoti apie ją. Tai ištiesų nervina...

Visą pusvalandį prasėdėjau lyg ant ašmenų belaukdamas to pusgalvio su žiniomis.

"Bose, viskas ką sugebėjau gauti per šį laiką. Atleiskite, kad užtrukau, tiesiog-" jam dar nebaigus sakinio pertraukiau išplėšdamas dokumentus jam iš rankų.

"Gerai, dėkoju. Pašauksiu tave kai man reikės" gan ramiu tonu mestelėjau žodžius. "O dabar dink man iš akių!" Šiek tiek atsipeikėjąs užrėkiau ant jo.

Atsiverčiau bylą ir ėmiau skaityti.

"Harleen Frances Quinzel.

Atvežta 2017.01.5

Atvežta Arkhamo psichiatrijos klinikoje be sąmonės pragulėjo tris dienas. Atsipeikėjusi niekaip negalėjo nustoti kartoti vardo 'Jokeris'.

Patekimo priežastys: Padėjimas pabėgti pavojingiausiam pacientui, dvi žmogžudystės, pasikesinimo į gyvybes seka, padegimas.

Diagnozė: Vidutinio laipsnio šizofrenija ir psichopatija. Polinkis į suicidą. Sunkios stadijos depresija auganti į sociopatizmą.

Kiti įrašai: Kol kas nėra prošvaisčių, jog merginai įmanoma išgyti. Mažai tikėtina, jog Harleen galės adaptuotis į įprastą žmonių aplinką.

Gydantis psichiatras: dr. Henris Ferencis Fliksas."

Užverčiau dokumentus ir mečiau su jėga į žemę. Užsiėmiau su rankomis už galvos. Galėjau jausti kaip mano kaulus laužo pyktis.

"Roko, užvesk mašiną. Turim darbo." kiek nusiraminęs paliepiau jam praeidamas.

Turiu planą. Pasivažinėsime...

Sveikiiii! Štai ir nauja dalis! Man labai svarbi jūsų nuomonė apie šią istoriją, tad norėčiau sulaukti daugiau komentarų💭😊😉❤

Nepamirštam VOTE☄

Myliu❤❤❤