Lost Heart 🔚

3.

Nurimusi niekur nesitraukiau nuo to vyro ir toliau sėdėjau ant jo kelių padėjusi savo galvą ant jo peties. Jaučiausi išvargusi po viso šito ir manau, jog jau yra net po vidurnakčio, nes Daniel čia atvežiau apie šeštą, o čia jau trinuosi tikrai ilgai.

- Gerai jaučiatės? – Švelnus vyro balsas privertė mane pakelti galvą ir man linktelėjus galiausiai atsitraukiau nuo nepažįstamojo ir atsisėdusi šalia jo ant suoliuko atsirėmiau nugara į sieną ir trumpam užmerkiau akis.

- Išsiverkusi jaučiuosi kiek geriau, - prisipažinau giliai įkvėpdama ir po to lėtai iškvėpiau. Išsiverkimas padėjo, bet aš vis dar drebėjau dėl baimės.

- Galiu paklausti, kas jis toks buvo? Na, tas vyras? – Asmuo, sėdintis šalia manęs paklausė ir aš atsimerkusi pažvelgiau į jo akis, kurios buvo žalios.

- Mano sūnaus tėvas, - atsidusau prisiminusi Ansel. Nekenčiu jo visa esybe, nors ir esu dėkinga jam dėl Daniel. Tas berniukas už operacinės durų yra mano saulės spindulėlis juodame pasaulyje.

- Žinau, aš esu labai nemandagus, bet kodėl jis jus skriaudė? – Galėjau net nepažvelgusi į jį pasakyti, jog vyras susiraukė.

- Pasakiau jam tai, jog jis yra kaltas dėl mano sūnaus, kuris dabar yra už šių operacinės durų ir šiaip Ansel mėgaujasi man keldamas skausmą. Jis sugadino man gyvenimą ir tuo didžiuojasi, - atsakiau smarkiai užsimerkdama ir stengdamasi vėl nepravirkti.

- Jūsų sūnus operacinėje? – Vyro balsas pasidarė kur kas tylesnis. – Apgailestauju, - sumurmėjo uždėdamas savo delną man ant nugaros ir aš vėl pravirkau.

- Tai jau ne pirmas kartas, bet mano motinos širdis jaučia, jog dabar jau viskas, - sukūkčiojau ir gavusi leidimą vėl įsikniaubiau į to vyro megztinį. Man dabar kaip niekad reikėjo kažkokio ramsčio, o šis nepažįstamasis kaip tik pasimaišė man šią akimirką.

- Kas jam? – Vyras paklausė glostydamas mano kruvinus plaukus.

- Paveldima liga, kurią paveldėjo iš tėvo giminės, kurios dėka per didelio širdies ritmo pradeda trūkinėti arterijos, - paaiškinau. – Tai labai reta, bet, kaip matote, įmanoma, - sušnarpščiojau nosimi ir džiaugiausi jog buvau be makiažo šiandien, nes kitaip būčiau ištepusi jo megztinį su savo ašaromis. – O kodėl jūs čia? Visgi jau labai vėlu, - paklausiau pažvelgdama į vyro akis ir jis skausmo perkreiptu veidu nusišypsojo.

- Aš čia lyg ir gyvenu jau pusmetį, - jis tarė nudelbdamas akis į savo rankas, kurios laikė apkabinusios mane.

- Nesuprantu, - susiraukiau ir jis sunkiai atsiduso.

- Mano dukrai širdies nepakankamumas ir dabar jau pusmetį mes nebegalime gyventi be kitos širdies. Ji mums būtina, bet neaišku, kada ją gausime, - jis tarė ir jo akyse išvydau ašaras.

- Aš tikrai suprantu, kaip jaučiatės, - sumurmėjau vėl sušnarpščiodama nosimi.

- Aš taip pat jus, - jis tikrai stengėsi nepravirkti.

- Pats baisiausias skausmas pasaulyje yra, kai tavo kūnas ir kraujas yra ant mirties slenksčio. Nesvarbu kiek jam būtų metų, bet tai vis tiek nepakeliamai skaudu, - kalbėjau vos laikydama savyje kūkčiojimą ir vyras sugebėjo tik linktelėti. – Svarbiausia Daniel buvo visiškai neplanuotas, bet aš jį myliu be proto ir be jo nebe įsivaizduoju gyvenimo, - nežinau kodėl, bet man reikėjo kažkam išsipasakoti.

- Kaip tai jis buvo visiškai neplanuotas? – Paklausė vyras. Oh, aš jo net vardo nežinau, bet vis dėl to gal taip ir geriau. Vis tiek manau, jog mūsų keliai daugiau nebe susikirs, nes juk jam reikia moters su mirštančiu vaiku. Niekam.

- Ansel, tas vyras, nuo kurio mane apgynei, prieš šešerius metus mane išprievartavo ir aš pastojau. Nežudžiau to nekalto vaiko ir jį pagimdžiau, o dabar štai aš sėdžiu čia ir meldžiuosi, jog jis išgyventų. Ansel šįvakar čia pasirodė ir lyg niekur nieko Daniel pasakė, jog yra jo tėvas. Aš visą gyvenimą jam sakiau, jog jo tėvas miręs, nes Ansel yra didelis niekšas ir štai dabar mes čia. Prie mirties slenksčio, - murmėjau stengdamasi dar labiau nepravirkti.

- Jis niekšas. Iš karto matosi, jog jis toks, - tarė nepažįstamasis. – Beje, koks tavo vardas? – Jis paklausė vėl pažvelgdamas man į akis ir jo žvilgsnis mane ramino. Jo buvimas šalia net ramino.

- Visi mane vadina Lele, bet šiaip mano vardas Eleanor, - tariau. – O tavo? – paklausiau.

- Harry, - jis menkai šyptelėjo. Net keista, jog su nepažįstamuoju taip lengva bendrauti ri jis vis dar mane laiko apkabinęs ir stipriai savo ranka laiko mane per liemenį.

- Ačiū, kad padėjai man, nes jei ne tu, tada tikriausiai dar būčiau vis dar kūkčiojusi ir prismaugta, - bandžiau pajuokauti, bet tai gavosi beviltiškai.

- Man nesunku. Tiesiog suprantu, ką tu išgyveni ir žinau, kaip tau yra be galo sunku. Pats matau, kaip mano dukra nyksta akyse ir svarbiausia, jog niekuo jai negaliu padėti. Supranti tai? Tiesiog ji miršta, aš žinau tai ir svarbiausia, jog gydytojai jau man liepia nuleisti rankas, bet aš negaliu. Aš negaliu taip lengvai pasiduoti, - Harry skruostu nuriedėjo kelios ašaros ir jis jas greitai nusibraukė nuo savo skruostų atgalia ranka.

- Net baisiausiam priešui nelinkėčiau to patirti, - sumurmėjau dar pagaudama jo vieną ašarą riedančią skruostu ir ją nuvaliau.

Tada staiga operacinės durys prasivėrė ir aš pašokau iš savo vietos paklaikusiomis akimis ieškodama kažko, kas man galėtų pasakyti, kas mano sūnui.

- Daktare, - kreipiausi į vidutinio amžiaus vyrą, nes iš operacinės vienu metu išėjo gal dešimt asmenų. – Kaip mano sūnus? – Paklausiau laukdama blogiausio, nes jų veido išraiškos buvo bejausmės. Tokios, lyg ką tik būtų regėjusios mirtį.

- Apgailestauju, bet jūsų sūnaus mums nepavyko išgelbėti. Jį ištiko klinikinė mirtis, kadangi kraujas ilgą laiką nepasiekė smegenų, tad smegenys mirusios ir nebėra jokios galimybės, kad jis pabus, - tarė vyras ir aš garsiai sukūkčiojau rankomis užsidengdama veidą. Jis mirė. Mano sūnus mirė ir aš net nebežinau kur man lįsti iš to skausmo. Jaučiu, kaip mano širdis plyšta per pus ir man pasidaro sunku kvėpuoti. Jo nebėra. Mano gyvenimo šviesos nebėra. Tai pats baisiausias skausmas visame pasaulyje.

Nepažįstamasis Harry mane iš karto prisitraukė prie savęs ir smarkiai apkabino glausdamas mane prie savo krūtinės. Norėjau klykti. Klykti taip, kad visi žinotų, kaip man skauda, o man skauda žvėriškai. Mane tas skausmas drasko į skutelius ir rodosi, jog nuo šio skausmo galima net mirti.

Tada pajutau, kaip mano kūną apleidžia jėgos ir mano keliai sulinksta. Nebesistengiau išlaikyti atmerktų akių ir tiesiog pasidaviau tai aklinai tamsai.

pati verkiau rašydama šia dalį, tad nežinau, kaip čia viskas gavosi