Lost Heart 🔚

1.

- Daniel William Austin, prašau keltis iš lovos ir eiti rengtis, nes kitaip tikrai pavėluosi į darželį, o aš į darbą, - griežtai paliepiau savo sūnui nuo jo nutraukdama antklodė, po kuria jis jau slėpėsi visą pusvalandį nenorėdamas keltis ir taip bandydamas išsisukti nuo darželio.

- Nenoriu, - Daniel suzyzė, o aš pavarčiusi akis garsiai atsidusau.

- Tu visai kaip tavo tėvas, - sumurmėjau atsisėsdama ant jo lovos krašto. Jam tik penkeri, bet pas jo kaprizai begaliniai. Jis tikra tėvo kopija, kurio nemačiau ištisus penkerius metus.

- Mamyte, aš atsiprašau, - mano sūnus sumurmėjo pagaliau išlipdamas iš savo lovos ir apkabinęs mane, bei pabučiavęs pradėjo rengtis mano paduotais rūbais.

Laimėjusi kovą patenkinta išėjau iš jo kambario ir nuėjusi į virtuvę vėl pašildžiau Daniel pusryčius, kurie jau buvo atvėsę. Padariau jam puodelį saldžios kakavos ir tikrai viliuosi, jog jis greitai čia pasirodys, nes aš už dvidešimties minučių turiu pasirodyti biure, kur dirbu.

Mano sūnui pasirodžius virtuvėje plačiai jam nusišypsojau ir pavėlusi jo plaukus palikau jį pusryčiauti, o pati nuėjau į savo darbo kambarį, kur buvo sudėti visi mano dokumentai reikalingi darbui namuose, kai negalėdavau pasirodyti darbo vietoje. Dirbu įmonėje, kuri yra atsakinga už laivų statybą. Aš lyg ir esu vidaus įrengimo dizainerė, bet ties tuo mano darbas neapsiriboja.

- Mamyte, aš pavalgiau, - sušuko Daniel ir aš pasiėmusi savo dokumentus išėjau iš darbo kambario ir grįžusi į virtuvę pamačiau savo sūnų jau pavalgiusį.

- Eik aukis batus ir aš tuoj ateisiu, - paliepiau jam ir jis padėkojęs už pusryčius nubėgo rengtis.
Pabaigusi gerti savo rytinę kavą padėjau puodelį prie kriauklės ir nuėjau prie savo sūnaus, kuris jau stovėjo užsidėjęs kepurę, šaliką ir apsivilkęs striukę. Pati greitai apsivilkau savo paltą, nes visgi dar buvo pats žiemos vidurys ir su sūnumi greitai išėjome iš namų. Kol Daniel nubėgo iki automobilio, aš spėjau užrakinti namus ir garažą, kad kol mūsų nebus namie, tol niekas nedingtu. Visada buvau ta, kuri saugo savo daiktus ir savo brangius žmones.

Atrakinus automobilį savo sūnų įsodinau į vaikišką kėdutę automobilio gale per vidurį ir pritvirtinusi jį saugos diržais tik tada pati sėdau už vairo. Užkūriau variklį ir lėtai išvažiavau iš namų kiemo. Kadangi Daniel netempė iki paskutinės minutės su savo kaprizais, tad mums labai nereikia skubėti.

Nuvežusi jį į darželį išlaipinau jį iš automobilio ir jis greitai nubėgo pas kitų vaikų, kurie buvo jo draugai. Atrodo tik ką tik laikiau jį ant savo rankų, o dabar jis jau didelis vyrukas. Tikra tėvo kopija. Na, nors mes su juo ryšių nepalaikom, bet tikriausiai visą gyvenimą jam būsiu dėkinga už šį stebuklą mano gyvenime.

Nuvažiavusi į darbą greitai išlipau iš automobilio, nes jau tikrai vėlavau į kiekvieną rytą vykstantį kompanijos susirinkimą, kur susirinkdavo kiekvienos srities atstovai. Aš buvau viena iš jų, nes užėmiau aukščiausias pareigas laivų vidaus įrengime.

Pakilusi liftu iki dešimto aukšto pasisveikinau su ten sėdėjusia sekretore ir padavusi jai savo paltą nubėgau iki susirinkimo kambario, kur visi jau buvo susirinkę.

- Atsiprašau, jog vėluoju, - atsiprašiau ir greitai atsisėdau į savo vietą šalia savo kolegės iš pirkimų ir pardavimų skyriaus. Mes laivus ne tik pastatome ir įrengiame, bet ir parduodame.
- Vėl Daniel blogai? - Tyliai manęs paklausė Tara ir aš tik papurčiau galvą.

Mano sūnus serga paveldima liga, kurią paveldėjo iš savo tėvo. Jo kraujagyslės yra labai menkos ir tai trukdo normaliam širdies darbui, kad jis būtų sveikas ir galėtų lakstyti kaip visi jo metų vaikai.

- Tiesiog mano sūnus labai nenorėjo šiandien eiti į darželį ir šitaip pavėlavome, - paaiškinau atsidusdama ir įsiklausydama ką kalba susirinkime. Aš tikrai mėgau savo darbą ir tai man net labiau yra lyg hobis. Na, gal mieliau įrenginėčiau gyvenamuosius butus ar namus, bet ir laivai man patinka. Mano svajonė, kuri tikriausiai niekada neišsipildys, nusipirkti laivą ir kada tik panorėjus iš vykti toli toli nuo visos baisios realybės.

Pasibaigus susirinkimui visi išsiskirstėme iš salės ir aš įlipusi į liftą nusileidau į pirmą aukštą, kur vyko visos laivų statybos. Pasiėmusi reikalingus brėžinius priėjau prie naujausio pastatyto laivo ir įlipusi į vidų nužvelgiau ten dirbančius dažytojus, kurie savo darbą atliko puikiai.
Taip ir eina mano gyvenimas, kur aš viena auginu savo sūnų ir dirbu. Bet aš nesiskundžiu. Man nebuvo blogai, nes nebuvau viena. Aš turėjau sūnų ir vien dėl jo gyvenu. Jis mano stebuklas.

<...>

Pasibaigus darbo dienai pasiėmiau reikalingus dokumentus, kad galėčiau padirbėti namie ir atsisveikinusi su kitais biuro darbuotojais patraukiau link išėjimo, kur stovėjo mano automobilis. Jau buvo po penkių ir aš tikrai turėjau pasiimti savo sūnų iš darželio. Šiaip net pagal jo sveikatą net negalėčiau leisti jo į tokią įstaigą, nes bet kurią akimirką jam gali nurikti tai, ko bijau labiausiai: jo mirties. Jei jo kraujagyslės pradės sproginėti, tada jau viskas.

Įsėdusi į automobilį užvedžiau variklį ir išvairavau jį iš stovėjimo aikštelės. Darželį pasiekiau labai greitai, nes visgi jis yra visai netoli mano darbo ir mūsų namų.

Atvažiavusi į vietą jau pamačiau savo sūnų stovintį ir laukiantį manęs prie darželio rankų. Jis rankose laikė popierine gėlę iš raudono popieriaus ir jis man plačiai šypsojosi.

- Mamyte, aš tau padariau gėlytę, - Daniel sušuko vos tik man išlipus iš automobilio ir mano sūnus puolė man į glėbį. Atsitūpusi stipriai jį apkabinau ir priglaudžiau savo mažąjį karalaitį prie savo krūtinės.

- Mamytės berniukas, - pagyriau jį šiek tiek atsitraukdama ir jis man ištiesė tą raudoną popierinę gėlytę. Pakštelėjęs man į skruostą Daniel sukrykštė ir atsidaręs automobilio dureles pats įlipo į automobilį ir atsisėdo į savo kėdutę. Pritvirtinusi ją prie automobilio sėdynės tik tada pati sėdau už vairo ir patraukėme link namų.

Kiekvieną vakarą mes su Daniel sugalvojame ką veikti. Kartais žiūrime filmus, žaidžiame visokius žaidimus, piešiame, spalviname. Kiekvieną vakarą stengiamės praleisti drauge ir aš atidedu visus savo darbus į šalį, kad tik galėčiau kuo daugiau laiko praleisti su sūnumi.

Vos tik įžengus į namus, Daniel nusivilko striukę ir nusiavęs batus nubėgo į savo kambarį persirengti. Aš iš karto nuskubėjau ruošti mums vakarienės. Nebuvau ta moteris, kuri mėgdavo dažnai ir ilgai suktis virtuvėje, tad greitai pagaminau traškiųjų vaflių tešlą ir išsitraukusi specialią keptuvę pradėjau kepti. Daniel tai labai mėgdavo, tad nusprendžiau jį šį vakarą palepinti.

- Mamyte, ką šiandien veiksim? - Pasiteiravo į virtuvę įžengęs mano sūnus jau vilkintis pižamą ir atsisėdęs plačiai nusišypsojo pamatęs ką jam kepu.

- O ką norėtum? - Paklausiau ant stalo padėdama lėkštę susuktų vaflių ir dar puodelį kakavos.

- Tiesiog pabūti su tavimi, - Daniel mielai nusišypsojo ir atsikando savo skaniausio maisto.

- Gerai, - linktelėjau. - Tu valgyk, o aš dabar einu persirengti, - pranešiau išjungdama iš elektros keptuvę ir išėjau iš virtuvės dar prieš tai paveldama savo sūnaus plaukučius.

Pirmiausia nuėjau į savo kambarį ir pasidėjau savo dokumentus, kuriuos parsivežiau iš darbo. Įjungusi kompiuterį jau ruošiausi eiti į savo miegamąjį persirengti, bet man tai padaryti sutrukdė durų skambutis. Atsidususi priėjau prie durų ir jas atidariusi sustingau.

Prie mano namų slenksčio stovėjo Ansel Austin: Daniel tėvas, kurio nei aš, nei mano sūnus nematėme visus penkerius metus.

- Labas, mieloji, - jis tarė ir mane apėmė neapsakomas noras jam trenkti taip, kad jis nebeatsikeltų.

- Ko tau čia? - Sušnypščiau stipriai suspausdama durų rankeną, į kurią buvau įsitvėrusi ir tada pajutau sau už nugaros Daniel.

- Mamyte, kas šitas vyras? - Sūnus manęs paklausė ir dabar aš laukiau baisiausio.

- Aš tavo tėtis, Daniel, - Ansel tarė ir mano sūnus akimirksniu išsižiojo ir netekęs sąmonės parkrito ant šaltų prieškambario grindų.