Lost Heart 🔚

16.

Švelniai laikiau savo sūnelio ranką ir mes ėjome gatve. Jo veide švietė plati šypsena ir aš negalėjau niekaip ja atsigrožėti. Tai mano turtas, kurio į nieką neiškeisiau.

- Mamyte,mano širdutė plaka. Ji vis dar plaka, - Daniel pakėlęs galvą pažvelgė man į akis.

- Tai aišku, jog ji plaka, - šypsodamasi atsakau.

- Paleisk mane, mamyte, nes man viskas gerai. Man gera, - po jo žodžių tiesiog panirau į gilią tamsą ir pradėjau joje blaškytis. Norėjau pabėgti iš jos, bet man niekaip nesisekė.

Pajaučiau tvirtas rankas ant savo pečių ir staigiai atmerkiau savo akis. Mano kvėpavimas buvo greitas ir netolygus ir akimis sutikusi žalių akių žvilgsnį pamažu ėmiau rimti.

- Tai tik košmaras, - Harry tylus ir prikimęs balsas pasiekė mano ausis. Iš karto prisiglaudžiau prie jo ir panardinusi nosį į jo kaklo įlinkį rankomis stipriai apsivijau jo tvirtą kūną.

- Ačiū tau, kad tu čia, su manimi, - padėkojau jam ir pakėlusi galvą švelniai priglaudžiau savo lūpas prie jojo.

- Visada būsiu su tavimi. Būsiu ir varge, ir džiaugsme, kol mirtis mus išskirs, - šie jo žodžiai privertė mane pravirkti. Padėjau savo galvą jam ant krūtinės ir klausiausi ramaus jo širdies plakimo.

- Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi mylima ir kažkam reikalinga. Jei tu manęs tikrai nemyli, pasakyk man eriau tai iš karto, o ne po kiek laiko, kai būsiu įklimpusi giliai giliai į jausmus tau, - paprašiau jo švelniai savo ranka glostydama jo nuogą krūtinę.

- Tai tikra. Būk tikra dėl to, - garbaniaus ranka atsidūrė mano plaukuose ir pradėjo švelniai jos glostyti ir tampyti.

- Ačiū tau, - padėkojau.

- Nedėkok man. Tai aš tau turiu dėkoti. Dėkoti už tai, jog tu atsiradai mano gyvenime, parodei, jog ir vėl galiu mylėti moterį, o ne tik savo dukterį ir galiausiai už tai, jog mano dukra tik tavo geros širdies valia vis dar gyva, - Styles žodžiai skverbėsi tiesiai man į širdį. Tai buvo taip nuoširdu ir taip tikra, kad net vieną akimirką pagalvojau, kad tai netikra, kad tai sapnas iš kurio vis dar nepabudau.

- Dėkoju Dievui, kad tave turiu, - pariau leisdama savo ašaroms laisvai ristis savo skruostais.

- Aš taip pat dėkoju jam už tą patį, - ir dabar aš tikrai pasijaučiau rami. Nors mano sūnelis ir mirė, bet aš galiu būti laiminga. Pirmą kartą per savo gyvenimą galiu pajusti laimę, kuri sklinda aplink mane ir tikiuosi, jog ateis diena, kai ji sklis iš manęs.

<...>

Šypsodamasi ir klausydamasi tylios muzikos, kuri sklido iš darijo imtuvo, sukiojausi prie viryklės ir gaminau pusryčius. Norėjau bent kažkuo būti naudinga šiuose namuose. Kava ir kakava jau garavo puodeliose, o paserviruotos lėkštės jau laukė gardžios kiaušinienės, kuri vis dar buvo keptuvėje.

Po manojo košmaro, o gal tiesiog mane nuraminusio sapno, mes su Harry vėl užmigome, o po to aš vėl nejučia pabudau. Pamačiusi, jog jau buvo šešta ryto, tyliai išlipau iš lovos ir dabar jau baiginėjau pusryčius. Styles ir jo dukra jau turėtų pabusti po kelių minučių ir tikiuosi jog jie apsidžiaugs tokia dienos pradžia.

- Labas rytas, - net krūptelėjau nuo netikėto balso virtuvėje ir atsisukusi pamačiau Harry tarpduryje vis dar su pižaminėmis kelnėmis stebintį mane.

- Labas rytas, - atsakiau jam nusišypsodama ir į tris lėkštes pradėjau dalinti pusryčius.

- Ir kokia proga tu čia taip pasistengei? – Vyras šypsodamasis priėjo prie manęs ir aš tik trūktelėjau pačiais.

- Nepatinka? – Paklausiau jo padėdama lėkštę ant viryklės ir tada pajaučiau tvirtas Harry rankas ant savo liemens ir jis atsuko mane į save.

- Tu net neįsivaizduoji, kaip man patinka šitas vaizdas. Net nesiieškok kur tau gyventi, pasilik čia, su mumis. Noriu, kad būtum šalia. Noriu turėti tave ir su niekuo nesidalinti. Noriu, kad būtum tik mano, - Styles murmėjo man į lūpas ir tada jas užspaudė savosiomis.

- Jei neduosi preteksto man išeiti, būsiu tavo amžiams, - atsakiau švelniai rankomis glostydama jo skruostą.

- Neduosiu. Niekada iš mano pusės jo nesulauksi, - ir aš tikėjau jo žodžiais. Tikėjau, nes šitas vyras dar nei karto manęs neįskaudino.

- Myliu tave, - tyliai tariau su stipriai plakančia širdimi.

- Aš taip pat tave be galo stipriai myliu, - šie jo žodžiai iš tų švelnių ir minkštų lūpų nuskambėjo kaip pati gražiausia ir geriausia muzika mano ausims.

Gal pagaliau aš būsiu laiminga?