Lost Heart 🔚

6.

Nieko nereginčiomis akimis žvelgiau į karstą, kuris po truputėlį buvo kišamas į žemę. Tame karste gulėjo mano brangiausias turtas: sūnus, kuris vienintelis laikė mane ant šios žemės paviršiaus. Jis mirė prieš tris paras, o atrodo, jog tik ką tik, nes skausmas toks pat milžiniškas, kaip ir tą akimirką, kai gydytojas pranešė, jog nebepavyko išgelbėti mano sūnaus gyvybės.

Buvau lyg daržovė dėl raminamųjų vaistų poveikio. Tik jų dėka nepuoliau į paniką ir nebėgau link duobės, kad būčiau užkasta su savo sūnumi. Buvau lyg lavonas, kuris pajėgė tik stebėti visą tą baisų reginį, kuris tik dar labiau traumavo mano ir taip jau pakrikusią psichiką.

Mano yėvai taip pat buvo su manimi. Jie stovėjo šalia manęs ir nei vienas nesistengė manęs paguosti, nes ir jiems buvo be galo sunku. Visgi tai jų vienintelis anūkas, o man sūnus, kurio jau nebegalėsiu priglasti prie savo krūtinės.

Kaip Harry ir žadėjo, jis surengė pačias gražiausias kada man matytas laidotuves. Džiaugiausi, jog mano sūnelis bus palaidotas tinkamai ir tai tik to vyro dėka, kurio dukrelei paaukojau savo Daniel širdį. Harry nuostabus vyras ir tėvas, tada manau, jog jis deramai pasirūpins savo dukrele, kurios gyvybę išgelbėjau aš net labai to neverčiama. Tiesiog troškau, jog Daniel širdis vis dar plaktų ir ji dabar plaka Aliaskos širdyje. Ji jau pabudo po operacijos, bet vis dar yra labai labai silpna. Man tai sakė Harry, nes pati dar nepajėgiau jos aplankyti.

Harry taip pat dalyvavo mano sūnelio laidotuvėse. Jo garbanoti plaukai buvo surišti į kuodą ir jsi vilkėjo juodai. Juodi džinsai, juodas megstinis, juodas paltas ir juodi batai. Žinojau, jog jis kiekvieną kartą vietoj mano Daniel įsivaizduoja savo dukrelę. Tikriausiai jis įsivaizduoja, kokį skausmą aš jaučiu praradusi savo vienintelį sūnų, kuris jau tikrai nebeatsikels.

Jam priėjus puoliau į jo glėbį ir nusisukau nuo to vaizdo, kaip į duobę pradeda su kastuvais mesti žemes. Tvirtai įsikibusi jo palto pradėjau kūkčioti, o jis mane tvirtai apkabinęs pradėjo guosti. Nepajėgiau žodžiais apsakyti to skausmo, kuris galėjo atimti mano sveiką protą bet kurią akimirką. Tiesiog dabar bijau likusi viena kažką sau pasidaryti, nes tas skausmas mane jau veda link beprotybės.

- Aš nepaliksiu tavęs vienos nei minutei, tad būk pasiruošusi būti pririšta prie manęs. Neleisiu tau palūžti dar labiau po šito, nes puikiai žinau ką reiškia beprotybė po tau artimo žmogaus netekties ar sukrečiančios žinios, kuri susijusi su tavimi ar taip pat su tavo mylimais žmonėmis, - jis amn tarė prie pat ausies stipriai laikydamas mane savo glėbyje.

Nenorėjau tapti jam našta, bet žonojau, jog likusi viena tikrai palūšiu ir pasidarysiu sau kažką labai kvailo ir neatleistino, kam gali nebūti kelio atgal. Nors troškau dabai užsidaryti kokiame nors kambaryje ir tūnoti ten iki tol, kol numirsiu, bet žinojau, jog turiu gyventi toliau. Toks gyvenimas, kai vieni ateina, o kiti išeina nesvarbu, jauni ar seni. Taip gyvenimas sudarytas su atradimais ir netikėtomis mirtimis, nors aš puikiai žinojau, jog vieną gražią dieną būtent tai ir nutiks.

Pasibaigus oficialiąjai daliai visi patraukė gedulingų pietų, kaip ir buvo numatyta, bet aš ir Harry likome prie mano sūnelio kapo. Tik dabar išdrįsau atsisukti į kapą ir pažvelgti į smėlio kauburį, po kuriuo slėpėsi mano vaiko palaikai. Atrodo, jog tik prieš kelias dienas jį pagimdžiau, o dabar, po penkiarių metų aš jį palaidoju, kad ir kaip man tai būtų skaudu.

Harry vis dar tvirtai laikė mane savo glėbyje. Pasijaučiau tikrai kažkam svarbi, bet žinojau, jog jis mane tik guodžia ir jog tai nebus amžina. Tai laikina, tokjs jo švelnumas yra laikinas. Vos man pagerės, jos džiaugsis savo gyvenimu su Aliaska, o aš liksiu visiškai viena su savo problemomis, tokiomis kaip Ansel.

- Ačiū tau, - padėkojau jam pažvelgdama į jo žalias akis, kurios buvo šiek tiek paraudusios. Harry tvirtai delnais suėmė mano skruostus ir neleido žvilgsnio vėl nukreipti į kapą. Jo alsavimasatsimušė į mano veidą, kas privertė mano akis užsimerkti. – Ačiū tau, kad padedi man neišprotėti ir kad surengei tokias nuostabias laidotuves, - pridūriau jam norėdama aiškiai parodyti už ką jam šitaip dėkoju.

- Ne, tai ačiū tau, - jis papurtė galvą. – Jei ne tu, tada mes abu būtume laidoję savo vaikus. Tu išgelbėjei mano dukters gyvybę, už ką tau liksiu skolinbgas visą likusį gyvenimą, Lele, - Harry balsas virpėjo ir tada sustingau, kai jis švelniai priglaudė savo lūpas prie manųjų. Nei vienas nejudinome savo lūpų. Tai tebuvo švelnus, bet ilgas lūpų susilietimas. – Tu man tarsi Dievo siųsta, - po neaiškaus gesto jis pridūrė ir atrodo, jog net pamiršau, jog mano krūtinę drąsko milžoniškas skausmas.

- Tai negerai, - aš papurčiau savo galvą ir Harry mane paleido. Nenorėjau, jog paleistų, bet atip geriau. Taip bus geriau mums abiems. – Ačiū, jog nori man padėti, bet manau, jog aš susitvarkysiu pati, kad ir kaip tai bus skaudu. Manau, jog čia mūsų keliai ir turėtų išsiskirti. Dabar mes atsiskaitę, nes tu už mano sūnaus širdį surengei tobulas laidotuves, kurių niekada nepamiršiu, - mano skruostai ssruvo ašaros ir rodosi, jog mano raminamųjų vaistų poveikis išblėso.

- Bet žinok, jog aš tau visą likusį gyvenimą būsiu dėkingas už tai, - jsi tvirtai tai ištarė ir paskutinį kartą apkabinęs mane apsisuko ir nužingsniavo kapinių takeliuy paliktamas mane visiškai vieną. Tai buvo mano pasirinkimas, o dabar jaučiuosi visiškai viena ir be galo palūžusi...

grįžau :)