Lost Heart 🔚

7.

Iš mano lūpų išsprūdo garsi rauda. Klūpėdama ant kelių delnais buvau užsidengusi savo veidą ie tiesiog stengiausi išsilaikyti ant paskutinio sveiko proto plaukelio, nes po mano sūnelio mirties praėjo jau savaitė, o pačiame dugne. Man be galo blogai, tėvai išvyko atgal į Venesuelą iš kart po Daniel laidotuvių. Dabar tikrai buvau pasiekusi patį dugną ir tiesiog jaučiu, jog tuoj pat kažką iškrėsiu labai blogo.

Klūpėjau Daniel kambaryje sau prie krūtinės spausdama jo pliušinį meškiuką ir niekaip negalėjau nurimti. Nebevartojau raminamųjų vaistų, nes tada suknistai net negalėdavau verkti. Noriu verkti, noriu rėkti, noriu išsikasti savo sūnelio kūną iš tos duobės ir jį prikelti. Man be galo sunku vienai iškęsti tą skausmą.

Tada per namus nuskambėjo durų skambutis. Greitai atsistojusi ant kojų nusibraukiau ašaras sau nuo veido ir įkvėpiau gilų, bei virpantį atodusį. Lyg nedinėmis kojomis nusileidau laiptais ir priėjusi prie durų jas atrakinau ir atidariau už jų pamatydama niekšą Ansel.

- Tu! – Suklikau ir puoliau jį kumščiais pradėdama trankyti jo krūtinę. Jis pradėjo gintis ir jau gulėjau ant žemės susiėmusi už kraujojančios nosies.

- Labas, kalaite, - jis suurzgė sugriebdamas mane savo tvirta ranka už mano plaukų ir stipriai juos patempė aukštyn. Iš mano burnos išsprūdo garsus šūksnis ir po to kūkčiojimas, bet jis tuoj pat buvo sustabdytas, nes tas niekšas man vėl trenkė ir šį kartą net girdėjau, kaip sutraškėjo mano žandikaulis.

- Nekenčiu tavęs, nususęs šunie. Net savo sūnaus laidotuvėse nesugebėjei pasirodyti, - suklikau spjaudama jam į veidą ir jis man vėl trenkė. – Moki tik trankyti mane, - išspjoviau ir vėl sulaukiau smūgio į savo jau ir taip sutrankytą veidą.

- Tu gali kada nors imti ir užsičiaupti? – Jis prikišo savo veidą prie mano veido ir suurzgė prie pat mano lūpų, o po to tas šlikštynė mane pabučiavo.

Pradėjau cypti, muistytis ir kaip nors ištrūkti iš jo glėbio, bet jis buvo per stiprus. Jis suknistai mane ruošėsi išprievartauti, nes tiesiog nuo mano kūno nuplėšė palaidinę kartu su liemenėle ir užkišo savo ranką man po kelnaitėmis.

- Mirė vienas vaikas, padarysim kitą, - šlykščiai sukuždėjo man prie ausies ir aš pradėjau kūkčioti. Net nustojau priešintis, nes tikrai praradau viltį atsistoti nuo šaltos žemės ir pabėgti nuo jo.

- Tu esi pats baisiausias niekšas, - virpančiu balsu tariau, kol jis smaginosi su pirštais manyje. Buvo be galo baisu ir skaudė vėl patirti prievartą iš vyro pusės ir dar to pačio. Tai vėl kartojasi. Tas pats kartojasi.

Kai jis jau nutempė mano džinsus iki kelių, kažkas garsiai įėjo į namus ir Ansel iš kart pašoko nuo manęs. Gulėjau ant grindų stipriai užmerkusi akis ir net nejudėjau. Bijojau, jog čia bus kokie nors jo draugai ir daar šis kartas bus dar baisesnis.

Išgirdusi dūžio garsą ir vyrų šūksnius išdrįsau pramerkti akis ir pamačiau, kaip Harry tiesiog talžo Ansel, kuris atrodo vos prieš akimirką buvo labai kietas, o dabar jau leisgyvis guli ant grindų kitame kambario gale, negu aš.

- Harry, - švelniai, vos girdimai ištariau vaikino vardą ir jis iš kart atsisuko į mane. – Neužmušk jo, nes tada pats pakliūsi į didelę bėdą dėl šio kirmino mirties, - bandydama atsisėsti ištariau, bet supratusi, jog man nepavyks to padaryti, kritau atgal ant šaltų grindų.

Vos pramerkusi akis stebėjau, kaip Harry grubiai suima vyrą, kuris ką tik manęs vos neišprievartavo, už pakarpos ir atidaręs duris tiesiog jį išmeta pro namų duris į lauką.

Tada pajaučiau, kaip mane pakelia ir aš sugebėjau tik suinkšti, nes mano veidas prisiglaudė prie jo peties.

- Tau reikia į ligoninę, - jis greitai ištarė paguldydamas mane ant sofos.

- Nesirūpink dėl manęs, išgyvensiu, - sumurmėjau sugriebdama jo ranką, kai jis jau ruošėsi nueiti.

- Kaip aš galiu suknistai tavimi nesirūpinti, kai tu mano dukrai paaukojai savo sūnaus širdį jį pasmerkdama mirti. Juk puikiai žinojai, jog iš komos yra galimybė pabusti, - jis sukliko ir aš krūptelėjau.

- Jo smegenys jau buvo mirusios, Harry, - sukūkčiojau ir nebepajėgiau daugiau laikytis. Paleidau paskutinį sveiko proto plauką, kurio laikiausi ir dabar norėjau tik mirti.

- Man nerūpi tai, nerūpi, jog liepei tavimi nesirūpinti, nerūpi, jog norėjai, kad kapinėse išsiskirtų mūsų keliai, bet aš tau padėsiu, būsiu u tavimi ir neleisiu niekam tavęs dar labiau smugdyti į dugną, - atsiklaupdamas prie sofos kalbėjo žvelgdamas man į akis.

- Ačiū, Harry, tau už viską, - sumurmėjau lėtai pakeldama jžsavo ranką link jo veido ir priglaudžiau savo delną prie jo skruosto.

- Tuoj surasiu kokius nors tavo rūbus, aprengsiu ir nuvešiu tave į ligoninę, nes tu per tas eturias dienas po leidotuvių labai sulysai, - jis dabar jau švelniai ištarė ir man linktelėjus jis dingo iš svetainės ir kiek girdėjau greitai užlipo laiptais į antrą aukštą.

Buvo be galo keista, jog taip kažkam rūpiu. Tikrai tikėjausi, jog po laidotuvių net nebematysiu Harry, bet tai, ką jis man pasakė, ne, tiesiog išrėkė man į akis, privertė patikėti, jog aš galiu gyventi ir toliau, nors ir su milžinišku skausmu krūtinėje, kuris tikriausiai niekada nedings iš mano krūtinės.

Jam grįžus su rūbais rankose jis mane labai švelniai ir atsargiai aprengė ir atsargiai vėl pakėlęs nuo sofos priglaudė mane prie savo krūtinės. Sugebėjau tik dėkoti Dievui, jog jis pasirodė mano namuose ir sustabdė tai, ką ketino padaryti Ansel, nes jei ne Harry, tada tikrai būčiau po to suknisto išprievartavimo pakėlusi prieš save ranką ir nusižudžiusi.

Harry paguldė mane ant galinės automobilio sėdynės ir pats greitai sėdo už vairo. Jis gerokai viršijo greitį, bet šį kartą man tai buvo nebesvarbu, nes mačiau, kaip jam visa tai rūpi ir tai tikrai negalėjo būti vaidyba. Net geriausias aktorius negalėtų akyse parodyti tokio nerimo ir sumišimo.

Kai atvykome į vietą, mano išgelbėtojas mane vėl atsargiai paėmė ant savo rankų ir nunešė link priimamojo skyriaus durų, kur beveik iš kart buvau paguldyta ant lovos su ratukais. Man nebuvo mirtino pavojaus, tad niekur visi labai neskubėjo. Jie tik bijojo, jog man gali būti sumušti keli organai, bet nesmarkiai, nes tada jau tikriausiai net būčiau praradusi sąmonę. Net neįsivaizduoju, kodėl Harry atrodė, jog man reikia į ligoninę.

- Moteris labai išsekusi, tikriausiai visą savaitę nieko nevelgė ir negėrė, - lyg perskaitęs mano mintis Harry tarė gydytojui, kuris vos prieš akimirką priėjo prie mūsų.

- Aš čia ir aš jus girdžiu, - sumurmėjau taip atkreipdama abiejų asmenų dėmsį ir gydytojas įdėmei nužvelgė mano veidą.

- Net per sumušimus matosi, kokie jos skruostikauliai įdubę, - gydytojas sumurmėjo ir parodė seselėms, jog mane vežtų toliau, mat man tikrai reikia medikų pagalbos.

- Ateisiu pas tave, vos tik man leis, - Harry pažadėjo suimdamas mano ranką ir suspaudęs ją tarp savo delnų pabučiavo mano ranką, kas iš jo pusės atrodė labai miela ir globėjiška.

- Lauksiu tavęs, - tariau ir tada nutiko tas pats, kaip ir tą kartą kapinėse: jis priglaudė savo lūpas prie manųjų, bet šis bučinukas buvo trumputis, lyg pakštelėjimas, bet mačiau, jog jis norėjo daugiau, jog jis norėjo tikro bučinio, tik nežinau ar tai dėl to, jog jis manęs gailisi, ar tai dėl to, jog aš jam tikrai rūpiu.

tinginiukė Milda bando pabusti iš vasaros miegoo :DDD