Lost Heart 🔚

14.

  Lėtai žygiavau iš Harry namų į savuosius. Po vakar mūsų prisipažinimo meilėje vis dar jaučiausi apsvaigusi. Negalėjau patikėti, jog man, būtent man taip nutiko. Visada maniau, jog nesu verta tikros meilės šiame gyvenime, bet pasirodo, kad smarkiai klydau. Kiekvienas savo gyvenime ankščiau ar vėliau sutiksime tuos žmones, su kuriais mes turime būti. Su kuriais mums lemta pasenti ir išgyventi visus gyvenimo sunkumus. Dabar tuo aš patikėjau.

Visą rytą Styles manęs prašė, kad likčiau pas jį ilgiau, bent iki tol, kol grįš Aliaska su jo mama, bet aš bijojau. Bijojau taip staiga susitikti to vyro mamą ir nusišypsojusi pasakyti, jog myliu jos sūnų, nors tik vakar tai pati pilnai suvokiau ir garsiai pripažinau savo jausmus. Pirmą kartą per savo gyvenimą jaučiausi tikrai gyvenanti, lyg ant sparnų, bet tada staiga prisiminiau skausmą, kuris visada tūno mano krūtinėje ir nustojau šypsotis. Mano sūnus mirė, tai ar aš verta tikrai būti laiminga?

Kai tik įsukau į savo namų kiemą, mane apėmė kažkokia nepaaiškinama nuojauta. Sustingau lyg įbesta, kai pamačiau praviras namo duris ir net nebežinojau ką daryti. Žengti žingsnį atgal ar eiti į vidų? Atrodo, jog praėjo visa amžinybė, kol neatitraukdama akių nuo durų išsitraukiau telefoną iš rankinės ir surinkau pagalbos trumpąjį numerį. Vos tik buvau sujungta su operatore, iš karto jai paaiškinau situaciją, o ji paklaususi mano adreso iš karto pasiuntė ekipažą.

Tada iš karto surinkau Harry numerį. Man buvo labai nejauku dabar stovėti prie pravirų mano namo durų vienai, o jam iš atsiliepus ir išgirdus jo balsą aš lyg atitirpau, pasijaučiau kur kas geriau.

- Harry, gali atvažiuoti pas mane? – Tyliai sumurmėjau jausdama, kaip mano raumenys lėtai atsipalaiduoja.

- Kas nors nutiko? – Jis paklausė manęs, o aš tik garsiai nurijau savo seiles, taip parodydama, jog jaučiu baimę.

- Mano namo durys išlaužtos ir aš stoviu prie jų drebėdama, - sumurmėjau ir tada tik pajėgiau kitame ragelio gale išgirsti kažką dūžtant, po to greitus žingsnius, keiksmų puokštę ir užvedamo automobilio variklio garsą. Oh, jis greitas.

Po gerų penkių minučių į mano kiemą sugužėjo policijos ir Harry automobiliai. Styles vos tik išlipo iš savo transporto priemonės, pripuolė prie manęs ir stipriai mane apkabino. Jaučiau, koks jis įsitempęs ir buvo pasirengęs bet kam, kad mane apsaugotų. Tą akimirką norėjau net verkti, nes toks man jo gestas buvo naujas, šiek tiek svetimas ir svarbiausia aš jaučiausi už jo saugi, kaip už mūro. Net Alan nebeatrodė toks blogas, kad ir kiek jis mane nuskriaudė, kai esu su šiuo vyru.

Policijos pareigūnai įėjo į vidų su ginklais rankose, bet po kelių minučių išėjo surauktais veidais, kas reiškė, jog jie turi blogų naujienų.

- Namas tuščias, bet iš jo dingo visi brangūs daiktai. Galima sakyti, jog liko tik grindys ir lubos. Turėtumėte dabar vykti su mumis į nuovadą, bet prieš tai patariu pasiimti su savimi likusius brangius ir reikalingus daiktus ir apsigyventi kažkur kitur, - tarė pareigūnas įsikišdamas pistoletą į dėklą prie kelnių diržo.

- Pakviesime ekspertus ir pradėsime ikiteisminį tyrimą, - sumurmėjo kitas padarydamas su savo ginklu tą patį.

Aš visa virpėjau. Visgi tai buvo manai namai, kur jausdavausi saugi. O jeigu vagys būtų atėję tuo metu, jei būčiau buvusi namuose? Tikriausiai šįryt jau nebebūčiau pabudusi. Gal man ir buvo lemtas toks likimas. Nemiegoti pas Harry, bet grįžti čia ir mirti. Mirti, kad būčiau su savo sūnumi?

- Lele, mažute, - gali pagyventi pas mane. Aliaska tikrai tam neprieštaraus, - jis raminamai glostė mano nugarą ir aš kažkiek atsipalaidavau nuvaikydama neigiamas mintis.

- Nebūsiu tau našta? – Tyliai tariau, o jis tik smarkiai papurtė savo galvą.

- Eime, pasiimsi daiktus, tada vyksime į nuovadą ir pas mus, gerai? – Jis savo žaliomis akimis stebėjo mane, o aš nebesugebėdama ištarti nei žodžio tik linktelėjau. Buvau šoke. Viskas nutiko taip greitai. Per greitai.