Lost Heart 🔚

12.

  Kai pagaliu nurimau, Harry sumokėjo už mano pietus, nor sir labai prieštaravau ir tada abu išėjome iš kavinės. Nusprendžiau į darbą nebegrįžti šiandieną, nes ten tikrai negalėčiau susikaupti, kaip reikiant, tad tiesiog paskambinau savo viršininkui ir šis lengvai mane išleido liepdamas pailsėti.

Aš sėdau į savo automobile ir pajudėjau link Harry namų, nes jis mane kvietė. Sutikau labai lengvai, nes dabar likti vienai namuose, kur Ansel gali bet kada ateiti, tikrai buvo ne pati geriausia mintis.

Įvažiavus į Harry namų kiemą užgesinau variklį ir išlipau iš automobilio. Užrakinusi jį priėjau prie vyro, kuris dabar atstoja mano mūrą ir jis švelniai suėmė mano ranką ir menkai šyptelėjo.

- Aliaska dabar pas mano mamą, tad šį vakarą praleisime dviese, - jis pažvelgė man į akis ir aš tik linktelėjau.

Įėjus į namus iš karto nusiaviau batus ir nusivilkau paltą. Tada abu nuėjome į virtuvę ir tiesiog žvelgėme vienas į kitą. Ji suprato, jog man yra blogai. Net keista, jog per tokį trumpą laiko tarpą jis jau permato mane tiesiog mane kiaurai. Nejau aš jau tokia gerai perprantama?

- Ką mania, jeigu šįvakar kartu pagamintume vakarienę? – Jo švelnus balsas pasiekė mano ausis ir aš linktelėjau. Vėl. Lele, atsakyk ką nors jam!

- Gerai. Tai gal padės pamiršti Ansel, - sumurmėjau nudelbdama savo akis į rankų nagus, kurie buvo nesutvarkyti.

- Aš galiu tau padėti kitaip jį pamiršti, - Harry balsas jau buvo arčiau manęs ir aš sutrikusi pakėliau galvą.

- Kaip? – Vos ne šnabždėdama paklausiau jo.

- Tik nepyk ant manęs, gerai? – Jo žalios akys skenavo mano veidą.

- Nepyksiu, - patikinau jį ir tada nepraėjus nei akimirkai pajaučiau jo švelnias lūpas ant savųjų.

Tai buvo kažkas naujo. Jo rankos tvirtai ir stipriai suėmė mano kūną ir dabar aš jau sėdėjau ant virtuvės stalo, o jis stovėjo man tarp kojų. Rankomis apsivijau jo kaklą ir prisitraukiau jį dar arčiau saves. Norėjau šito, nors mano smegenys sake visai ką kitą.

Kai pritrūkome oro, vos vos atsitraukėme vienas nuo kito ir tada žvelgėme vienas kitam į akis. Jo akys spindėjo, lūpos buvo paraudusios po bučinio, o plaukau šiek tiek susivėlę. Jis atrodė taip gerai, kad man net atėmė žadą.

- Atsiprašau, - jis sumurmėjo bandydamas atsitraukti, bet mano rankos aplink jo kaklą neleido to padaryti.

- Neatsiprašinėk. Tai buvo nuostabu, - tariau savo kaktą atremdama į jojo. Jo veidą iš karto papuošė plati šypsena ir tada vėl galėjau mėgautis jo nuostabiomis lūpomis, kurios tikrai veda mane iš proto, bet gerąja prasme.

<...>

Atėjus vakarienės metui mes pradėjome gaminti vakarienę. Tai buvo paprastų paprasčiausia lazanija, bet jos gaminimas tikrai nebuvo paprastas. Mes daug juokėmės. Atrodo net keista, jog tik prieš mėnesį palaidojau savo sūnų, o aš šią akimirką sugebėjau plačiai šypsotis ir būti laiminga. Tikrai laiminga, bet ne pilnai. Visgi mano vienos ir svarbiausios gyvenimo dalies nebėra.

Kai pavalgėme, Harry užsispyrė išplauti indus ir man neleido prie jų net prisiliesti.

- Leisk bent iššluostyti man juos, - tariau pasiimdama rankšluostį į rankas, bet ir šis greitai dingo iš mano rankų.

- Ne, jei nori būti šalia ir palaikyti man kompaniją, tada gali stovėti greta arba sėdėti prie stalo, - griežtu balso tonu įsakė, bet tai mane prajuokino ir pradėjau kikenti dėl to. – Kas tau juokinga? – Jis kilstelėjo savo antakį, o aš tik papurčiau savo galvą ir atsistojau labai arti jo. Galėjau net jausti jo kūno šilumą ir malonių kvepalų aromatą nuo jo.

- Nieko, tiesiog nenoriu tik žiūrėti, kaip tu stengiesi švariai išplauti indus, - mirktelėjau.

- Aš vienas auginu dukterį, manai nemoku dirbti ruošos darbų? – Jis visu kūnu atsisuko į mane r savo žaliomis akimis stebėjo mane.

- Žinoma, kad moki, dar po to, kai pamačiau, kaip gamini lazaniją, į kurią norėjai dar ir kruopų pridėti, - vėl sukikenau ir tada tik staiga pajaučiau jo tvirtas rankas ant savo liemens, kas privertė iš karto nurimti.

- Tu nuostabi, Lele, - jis sukuždėjo ir tada labai lėtai pradėjo lenktis man prie veido. Stebėjau kiekvieną jo judesį ir net pati bijojau pajudėti.

Kai jo lūpos prisiglaudė prie manųjų, mano kūną iš karto užvaldė aistra. Stipriai rankomis apsivijau jo kaklą ir aš jau pilnai buvau jo glėbyje. Nepraėjus nei akimirkai aš jau buvau pasodinta ant stalo, o Harry įsitaisė man tarp kojų. Niekada nejaučiau tokio jausmo su tokiu vyru. Su Ansel apie tokį artumą net negalėjau pasvajoti. Jis tik mane smugdė į dugną.

Jam pradėjus bučiuoti mano kaklą, aš suėmiau jo marškinėlių kraštus ir kilstelėjau į viršų. Harry greitai juos nusitempė per savo galvą ir sekundės greičiu atsikratė mano palaidinės.

Jis pirmas vyras, kuris taip švelniai mane liečia.

Ir svarbiausia aš to noriu. Noriu būti jo liečiama, bučiuojama ir noriu būti tik su juo. Su niekuo kitu.

Kai Harry jau ruošėsi atsekti mano liemenėlę, per namą nuskambėjo durų skambutis. Greitai atšokome vienas nuo kito ir susižvalgę apsirengėme savo rūbus.

Jam išėjus prie durų, aš iš karto pripuoliau prie indų ir pradėjau juos plauti. Meldžiausi, kad tik nereikėtų susitikti su jo mama, kur dabar buvo Aliaska ar dar su kokiu nors jo giminaičiu ar artimu žmogumi.

Staiga į virtuvę įpuolė visa išraudusi mergina ir pamačiusi mane sustojo lyg mietą prarijusi. Tai buvo Harry buvusi žmona ir Aliaskos mama.

- Tai tu dabar su ja? – Ji pirštu parodė į mane ir dar labiau išraudo iš pykčio, jeigu tai įmanoma.

- Koks tau skirtumas, su kuo aš esu? – Harry atsakė klausimu į merginos klausimą.

- Dieve, Harry, kaip tu drįsti, nejau bandai, kad ši paleistuvė atstotų Aliaskai mane? – Ji su pasišlykštėjimu išspjovė.

- Nutilk! – Sukliko garbanius ir pirmą kartą jį tokį man teko pamatyti. – Tu net ja nesidomėjai, kol ji nepakliuvo į ligoninę ir nepaaiškėjo, jog jai širdies nepakankamumas, - vyras piktai žvelgė į ją. – Tavęs Aliaska net mama nevadina, Luna, ką dabar bandai čia primesti? Tobulą mamą, kokia nesi?

Luna, jei toks jos vardas, nuleido savo galvą ir galėjau jos akyse pamatyti ašaras. Harry ją įskaudino. Tai aiškiai matosi.

Moteris daugiau nieko neskiusi apsisuko ir greitai dingo iš virtuvės, taip pat ir iš namo gan garsiai uždarydama duris. Aš pakėliau akis į harry ir pamačiau, kaip jis išsekęs sukrito ant kėdės prie stalo ir giliai atsiduso rankomis perbraukdamas per savo plaukus.

Lėtai priėjau prie jo ir rankomis apsivijau jo kaklą. Jis mane pasisodino sau ant kelių ir aš prigludau prie jo. Žodžių nebereikėjo, nes mūsų veiksmai kalbėjo daug aiškiau ir nuoširdžiau.

Jis padėjo man, aš padedu jam.