Lost Heart 🔚

19.

  Rankose laikiau keturias baltas rožes ir beveik nejudėdama žvelgiau į savo sūnaus kapą. Jis jau buvo sutvarkytas: ant jo jau žydėjo rudeninės gėlės ir dėmesį puikiai atkreipė dailus ir tikrai gražus antkapis. Jame buvo pasviromis raidėmis išgraviruotas mano sūnelio vardas ir jo atvaizdas, į kurį pažvelgus mane suėmė graudulys. Be proto pasiilgau to berniuko. Dabar taip norėčiau jį apkabinti, priglausti prie savo širdies ir niekada nepaleisti. Jau greitai. Po šešių mėnesių glausiu kažką kitą prie savo krūtinės.

- Lele, kaip tu? – Harry priėjo priėjo prie manęs ir savo ranką padėjo ant mano peties. Aš atsisukusi į jį švelniai nusišypsojau. Norėjau dabar išsakyti jam savo jausmus, bet negalėjau.

- Gerai. Tikriausiai, - atsakiau ir iš kito šono pajaučiau savo brolį. Tarp šių vyrų jaučiausi stipri.

- Jau metai. Negaliu patikėti, jog jau metai, kaip mano sūnėno nebėra, - liūdnai atsiduso jis ir dabar tikrai norėjau pravirkti. Nors praėjo jau metai, bet man skaudu beveik taip pat, kaip ir jam vos mirus. Juk jis buvo mano vaikas. Tai jie turi laidoti savo tėvus, o ne tėvai juos.

Atsidususi pasilenkiau ir ant jo kapo padėjau gėlęs, kurias iki pat dabar gniaužiau savo rankose, kad net jaučiau rožių spyglius smingančius sau į delną.

Lėtai atsisukau į susirinkusiuosius ir sutikusi savo tėvo akių žvilgsnį, menkai jam šyptelėjau.

- Praėjo jau metai, kaip savo gyvenime nebeturiu Daniel. Norėjau, kad visi susirinktume čia. Būtent čia, kad ir mano sūnus, kurio jau nebėra, būtų šio įvykio liudininkas. Labiausiai noriu padėkoti Harry, - trumpai žvilgtelėjau į savo vyrą. Jis jau žinojo viską, ką noriu padaryti būtent čia. – Jei ne šitas vyras, tikriausiai būčiau atgulusi šalia jo. Taip pat noriu padėkoti ir jo dukrai, kuri dabar man atstoja ir mano dukterį. Ji net mane vadina mama. Jei ne ta mergaitė, Daniel širdutė nebeplaktų, o susiklosčius tokiom sunkiom aplinkybėm, dabar ji plaka jos krūtinėje. Taigi Aliaska man kaip Daniel dalis, - nelinksmai nusijuokiau. - Mama, tėti, ačiū, kad čia atvykote. Žinote, kaip jus myliu, nors per šiuos metus to tinkamai gal ir neparodžiau. Mums visiems šie metai buvo be proto sunkūs. Buvo tokie sunkūs, kad net tokio sunkumo nelinkėčiau savo baisiausiam priešui, bet juk po lietaus ir griaustinio visada nušvinta saulė, tiesa? Dabar ji nušvito ir mano gyvenime, - nusišypsojau. Nuoširdžiai. – Mano saulė yra Harry, kuris vos prieš dvi savaites tapo mano vyras, jo dukra ir dabar turėsiu dar didesnę saulę. Aš laukiuosi. Po mano širdimi bręsta nauja gyvybė ir tai bus berniukas. Mano antrasis Daniel, kurį dabar saugosiu nuo visko. Jau dabar pati geriau atsigulsiu į karstą, negu mano vaikas, - stovėjau ir žvelgiau į savo tėvų veidus. Jaučiau, kaip mano skruostais sruvo ašaros, bet aš buvau laiminga.

Tada mano mama žengė didelį žingsnį ir tiesiog stipriai mane apkabino. Pirmą kartą per šiuos metus, ne, per visą mano gyvenimą, nuo pat tada, kai pastojau nuo Ansel, ji mane apkabino ir mes abi verkėme viena kitos glėbyje. Ši akimirka buvo tikra. Mano motina man atleido. Ji atsileido ir pagaliau mane apkabino. Tik dabar supratau, kaip man šito trūko visą šį laiką.

Prie mūsų su mama prisijungė ir tėtis su mano broliu, kuris ir Harry įtraukė į mūsų bendrą apsikabinimą. Vis dėl to dabar jis mūsų šeimos dalis. Dabar mes visi esame šeima ir gal pagaliau pradėsime branginti sau artimus žmones, kol jie vis dar sveiki ir pasiryžę gyventi vienas dėl kito.

Pagaliau atradau vidinę ramybę. Pagaliau...