Lost Heart 🔚

11.

<po mėnesio>

Per radiją grojo ramios dainos ir aš apie nieką negalvodama sukiojausi virtuvėje. Kepiau saldumynus ir man tai patiko. Bent tai padeda man atitrūkti nuo visų minčių, kurios varo mane į depresiją.

Atsidususi užsikišau nepaklusnią plaukų sruogą sau už ausies ir toliau į keksiukų formeles su šaukštu dėdliojau tešlą, kurioje buvo ir šokolado gabaliukų. Aš pati nebuvau labai didelė saldžių dalykų mėgėja, bet dėl tos išdykėlės mergaitės dabar aš galiu padaryti viską.

Suskambus mano namų durų skambučiui pabudau lyg iš transo ir nuėjau jų atidaryti. Net neįsivaizdavau, kas tai galėjo būti, nes pati po kelių valandų turėjau važiuoti į ligoninę aplankyti Aliaskos. Vis dėl to jos krūtinėje plaka mano sūnelio širdis.

Atidarius duris mano veidą pauošė milžiniška šypsena. Prie mano namų durų slenksčio stovėjo Harry ir ant rankų laikė mergaitę pasišiaušusiais plaukais.

Man tereikėjo ištiesti rankas ir Aliaska iš karto šoko man į glėbį. Stipriai ją apkabinau ir net nepajaučiau, kaip mano skruostais pradėjo riedėti ašaros.

- Lele, mane išleido! – Mergaitė laiminga sukrykštė. – Pagaliau galėsiu miegoti savo lovoje ir net aplankyti tave, jei tu leisi, - ji iš ties buvo be galo laiminga.

- Žinoma, kad aš leisiu, mažyle, - tariau paleisdama ją ant žemės ir tada mes visi trys įėjome į mano namų vidų.

Harry visą tą laiką tylėjo. Jis savo didelėm ir žaliom akim stebėjo mus ir žinojau, jog jam patinka toks šiltas mano ir jo dukteris ryšys. Jis man jau tai sakė net ligoninėje, kai beveik kiekvieną dieną ateidavau jos aplankyti.

Praėjo jau mėnuo. Ne, kiek daugiau po mano sūnelio mirties ir ši mergaitė man padeda nepalūžti. Nenoriu pasirodyti kaip visiškai nesveiko proto, bet ji jau kaip mano vaikas, mano mergaitė, dėl kurios galėčiau padaryti be ką, kaip tai galėjau padaryti ir dėl savo Daniel.

- Kaip tau sekasi? – Harry manęs paklausė ir aš atsisukusi į jį sutikau žalių akių žvilgsnį.

- Gerai, - linktelėjau ir mums atsidūrus virtuvėje Aliaska iš karto atsisėdo prie stalo ir aš savo keksiukus įdėjau į orkaitę, kad jie kuo greičiau iškeptų.

- Bet tu neatrodai gerai. Kada paskutinį kartą tu valgei? – Jis manęs paklausė ir mane užplūdo kaltės jausmas.

- Šįryt suvalgiau vieną sumuštinį, - tariau atsisukdama į jį, o jo antakiai buvo suraukti, kas tarp jų sudarė raukšlelę.

- Neatrodo taip. Tavo skruostikauliai kiekvieną dieną vis labiau ryškėja ir tu pradėjai dėvėti laisvus rūbus, tikriausiai norėdama paslėpti savo šonkaulius, kurie jau aiškiai matosi, - jis akylai stebėjo mane ir bandė pagauti mano akių žvilgsnį, ko jam padaryti nepavyko, nes aš žvelgiau į Aliaską, sėdinčia prie savo tėvo.

- Man viskas gerai, Harry, - sumurmėjau ir jis tik atsiduso. – Man tik reikia laiko atsigauti, - pridūriau ir pradėjau tvarkyti virtuvę.

Harry prisijungė man padėti. Kol aš ploviau indus, jis juos šluostė ir dėjo į priklausančias vietas. Jis jau mano namus žinojo kaip visus savo penkis pirštus, nes per tą mėnesį jis ne kartą liko miegoti ant sofos svetainėje, nes jis ilgai būdavo pas mane ir aš jo naktį vykti namo nenorėdavau išleisti.

Susitvarkius kaip tik baigė kepti keksiukai ir aš juos išėmusi iš orkaitės padėjau atvėsti. Aliaska suplojo rankomis iš laimės, kas privertė mane ir Harry nusijuokti.

Ši mergaitė yra mano angeliukas. Ji išgelbėjo mano sūnelio širdį, kad ji nenustotų plakti, o aš išgelbėjau jos gyvybę.

<...>

Pagaliau pradėjau dirbti. Po mėnesio laiko pagaliau išdrįsau įžengti į tą pastatą ir pranešti savo direktoriui, jog aš jau pasiruošusi dirbti. Visi pastebėjo mano pokyčius. Buvau daug lieknesnė, negu prieš nelaimę ir mano paakiai dabar apvalią parą tapo juodi, nors ir miegodavau pakankamai.

Per pietų pertrauką sugalvojau nuvykti pavalgyti mieste, nes šįryt neturėjau jokio ūpo kažką įsidėti ar iš vis valgyti. Mano organizmas jau pats reikalavo maisto, nes man jau pradėjo svaigti galvą ir dažnai pasidarydavo nepakeliamai sunku.

Nusprendžiau šią savo pietų pertrauką praleisti jaukiame ir mažame restorane. Kažkada čia buvau su Daniel ir jam labai patiko ši vieta. Tokios mintys ir prisiminimai manęs toli tikrai nenuves...

Atsisėdau į paskutinią likusią vietą ir iš karto užsisaliau karštos arbatos, nes lauke vis dar buvo šalta. Kol laukiau savo karštojo patiekalo, mano kūną sukaustė baimės šaltis. Ansel sėdėjo per stalelį nuo manęs ir atsisukęs į petį stebeilijo į mano pusę.

Baisiausia buvo tai, jog jis pakilo iš savo vietos ir pradėjo artintis prie manęs. Norėjau bėgti, bet atrodyčiau, kaip tikrai psichinė ligonė, kuri bėga nuo žmogaus, kuris dar jai nieko nepasakė ar juo labiau nepadarė.

Jis atsisėdo priešais mane ir šlykščiai šypsodamasis stebėjo mano išsigandusį veidą.

- Girdėjau mano sūnaus širdį padovanojei kažkokiai mergiūkštei, - jis pilnu pagiežos balsu tarė ir per mano kūną nusirito šalčio banga.

- Gerai girdėjai, - sumurmėjau pasimuistydama savo vietoje.

- Gerai pasidarbavai, mieloji, - jis kaip kokia gyvatė sušnypštė.

- Ko nori, Ansel? Dar mažai mane prikankinai? – Jaučiau savo akyse ašaras, bet stengiausi jo akivaizdoje neverkti.

- Dar mažai melavai mano sūnui, jog aš miręs? – Jo žodžiai mane skaudino, nes pati, ir be jo, jaučiausi kalta, jog melavau, nes jei nebūčiau to dariusi, tada mano sūnus gal būtų vis dar gyvas. Bet tada Aliaskos jau nebebūtų ir gal iš viso nebūčiau jos pažinusi.

- Nešdinkis iš čia, - man jau ruošiantis jam atsikirsti sau už nugaros išgirdau vyrišką ir jau gerai pažįstamą balsą. Ansel akys nusekė link žmogaus už manęs ir jo veidas pabąlo. Iš šono tai atrodė tikrai juokinga. – Negirdėjai? Nes aš antrą kartą nekartosiu to, - Harry šaltas balsas privertė į mus atsisukti beveik visus sėdinčius netoliese mūsų.

Ansel lėtai pakilo nuo mano stelelio ir metęs piktą žvilgsnį į mane apėjo mano užgynėję ir tiesiog išsinešdino iš restorano. Jis tikrai bijojo šio vyro.

Vos tik jis dingo, Harry atsisėdo šalia manęs ir aš stipriai apsikabinusi rankomis jo liemenį pravirkau. Jo kvapas, jo kūno šiluma man jau buvo tokie pažįstami, kad aš jaučiausi kaip savo namuose, kur saugu ir šilta. Kur jis, tas vienintelis, kuris man padėjo po sūnaus žūties. Net kai tėvai nusisuko nuo manęs, jis liko su manimi. Nežinau, gal tai tik jo padėka man už padovanotą širdį jo dukrai, bet aš jį myliu. Myliu kaip geriausią draugą. Myliu taip stipriai, kaip niekada gyvenime dar nesu mylėjusi nieko kito. Jis mano šviesa iš to tamsaus tunelio. Jis mano gyvenimo dalis, kaip ir jo dukra.

Atsiprašau, jei yra klaidelių, visgi dabar šilti orai, mažas broliukas, su kuriuo praleidžiu didžiąją savo laiko dalį ir manęs dar laukia du egzaminai.

Tiesiog pasaka...