Lost Heart 🔚

2.

Mano kūną apėmė panika. Aš galėjau tik stovėti ir žiūrėti, kaip iš mano sūnaus burnos, nosies ir ausų pasipila kraujas ir jis mano akyse pradeda mirti.

- Nejau jis...? – Pradėjo Ansel savo mintį, bet jos taip ir neužbaigė. Žinojau, jog jis turėjo omenyje tą paveldimą ligą, kurios tas suskis taip ir liko nepaveldėjęs.

- Tu būtent to ir siekei, - iškošiau pro sukąstus dantis ir tada jau pradėjau imtis veiksmų. Greitai įbėgusi į namus čiupau už automobilio raktų ir pakėlusi Daniel nuo grindų pasileidau tekinom iki mašinos. Paguldžiau savo sūnelį ant galinės sėdynės ir pati sėdusi už vairo kuo greičiau užvedžiau variklį ir patraukiau į ligoninę.

Viršijau greitį, nepaisiau šviesoforo ar kalio ženklų. Tiesiog stengiausi kuo greičiau nuvykti į ligoninę, kad tik spėčiau išgelbėti savo sūnų, nes tokioje situacijoje kiekviena sekundė yra be galo svarbi.

Kraujo buvo daug. Per daug ir tai mane dar labiau neramino. Daug kraujo reiškia, jog Daniel gali nukraujuoti ir jis gali mirti, ko aš baisiausiai bijau.

Kelis kartus vos nesukėliau avarijos, bet man tai nerūpėjo. Dabar svarbiausias man buvo mano sūnus ant mano automobilio galinės sėdynės, kuriam prieš keturias minutes trūko aortos arterija, o tai yra blogai. Labai blogai.

Atvažiavus į ligoninę greitai išlipau iš automobilio ir atlapojusi galines mašinos dureles vėl paėmiau savo sūnų ant rankų ir kiek tik galėdama įbėgau į pastatą, kur buvo priimamasis skyrius. Mano skruostai buvo šlapi nuo ašarų, o šviesūs plaukai kruvini sūnaus krauju.

- Mano sūnui reikia pagalbos, - sušukau ir visi iš karto aplink sukilo. Visa virpėjau ir net negalėjau nusakyti savo streso stadijos.

- Kas jam? – Viena seselė paklausė manęs.

- Paveldima liga, nuo kurios per didelio širdies ritmo gali trūkti arterijos, - pasakiau ir seselė man linktelėjusi paguldė mano sūnų ant lovos su ratukais ir tada aš tą mažą berniuką mačiau paskutinį kartą, nes jie dingo už baltų durų, kur man buvo draudžiama eiti.

<...>

Sėdėjau ant suoliuko prie operacinės durų, už kurių buvo kovojama už Daniel gyvybę. Kūkčiojau. Man dabar tikrai nerūpėjo, ką pamanys kiti, bet man buvo be galo skaudu. Man žvėriškai skaudėjo ir aš per tą skausmą vos galėjau kvėpuoti.

- Lele, - išgirdau mane kviečiant ir pakėlusi galvą per ašaras išvydau Ansel. Įsiutusi pakilau iš savo vietos ir kumščiais pradėjau trankyti jo krūtinę. Nekenčiau jo jau tada, kai pastojau, nes jis mane išprievartavo, o dabar mano sūnus guli ant operacinio stalo kovodamas su mirtimi.

- Tu kaltas! – Šaukiau smarkiai trankydama jį, bet jis mano smūgių net nesistengė sulaikyti. Ansel stovėjo lyg uola leisdamas man išsilieti.

- Aš nežinojau, kad jis paveldėjo šią ligą, - jis per daug ramiu balsu tarė ir aš nusibraukusi ašaras pasibaisėjusi pažvelgiau į jį.

- Iš vis kam tu čia pasirodei? – Suklikau ir iš kumščio trenkiau jam į veidą. Tada savo tokio poelgio tikrai pasigailėjau. Ansel, kaip ir prieš penkerius metus savo viena ranka apėmė mano visą kaklą ir smarkiai pradėjo jį spausti. Aš savo nagus iš karto suleidau į jo ranką ir stengiausi įkvėpti bent kažkiek oro, nes mano gerklė buvo lyg užrakinta.

- Likai tokia pat kalė, kaip ir tada, kai smaginausi tavimi, - šlykščiai šypsodamasis tarė ir aš dar jam sugebėjau spjauti į veidą, dėl ko jis mano kaklą pradėjo spausti dar smarkiau.

- Kas čia vyksta? – Staiga pasigirdi vyriškas, skardus balsas ir Ansel akimirksniu atleido mano kaklą ir aš susmukau ant grindų prie jo kojų vos gaudydama orą. Tai buvo iš vis trečiasis kartas, kai jis mane smaugė. Pirmą kartą prievartaujant mane, antrą kart, kai pasakiau, jog pastojau ir štai dabar, kai mano Daniel kovoja su mirtimi.

- Nesikišk ne į savo reikalus, - suurzgę Daniel tėvas, bet tas vyras, kuris lyg ir ištraukė mane iš šio monstro rankų nenustojo artintis prie mūsų.

- Kelti ranką prieš moterį yra neatleistina, - tarė tas vyras ir priėjęs trenkė Ansel, dėl ko jis parkrito šalia manęs susiėmęs už savo nosies, iš kurios pasipylė kraujas.

Ansel piktai pažvelgė į mane, lyg pranešdamas, jog tai dar nepabaigta. Krūptelėjusi bandžiau pakilti ant savo kojų, bet mano visas kūnas buvo per silpnas tam. Tada pajaučiau stiprias rankas sau ant liemens, kurios mane švelniai pakėlė ir prilaikydamos pastatė.

- Jums viskas gerai? – Vyras paklausė ir aš linktelėjau.

- Ačiū jums, - tyliai tariau ir per petį pažvelgiau į Ansel, kuris jau kėlėsi nuo grindų. – Prašau, išveskite jį, - maldaujamai pažvelgiau į tą vyrą ir jis linktelėjęs griebė Ansel už parankės ir nusitempė jį kuo toliau nuo manęs.

Likusi viena vėl garsiai sukūkčiojau. Atsisėdusi ant suoliuko išsitraukiau telefoną iš kišenės ir nedvejodama surinkau savo mamos telefono numerį.

- Lele, - nuskambėjo džiugus balsas kitame ragelio gale, o aš tiesiog sukūkčiojau, nes negalėjau apsimetinėti. – Kas nutiko, dukra? – Iš karto supanikavo mano motina.

- Daniel ligoninėje, - sukūkčiojau. – Ansel čia pasirodė ir... – nebegalėjau pabaigti savo minties ir vėl garsiai sukūkčiojau.

- Mieloji, mes tuoj pat perkame bilietus ir artimiausiu reisu būsime pas tave, - jaučiau smarkią paniką jos balse. Vis dėl to Daniel buvo vienintelis anūkas, o aš vienintelė jų dukra.

- Lauksiu, - sukūkčiojau ir padėjusi ragelį susikėliau kojas ant suoliuko ir apsikabinusi jas padėjau savo galvą ant kelių ir leidau savo visam skausmui išsilieti. Mano sūnus miršta. Jis ten, už tų durų kovoja su mirtimi ir meldžiuosi, jog jis liktų gyvas. Padarysiu bet ką, kad tik mano sūnaus širdis plaktų, nes tik to man ir tereikia. Mano sūnaus, gyvo, sveiko, gyvybingo. Jis man vienintelis padėjo neišprotėti po to išprievartavimo, nors viena dalimi jo ir nekenčiau, nes jis buvo pradėtas ne iš meilės, o iš prievartos, bet vis dėl to aš jį pagimdžiau, devynis mėnesius nešiojau po savo širdimi, o dabar trūksta tiek nedaug, kad jį prarasčiau.

Tada vėl pajaučiau tvirtas rankas ant savo pačių ir pakėlusi galvą pamačiau tą patį vyrą, kuris mane išgelbėjo nuo Ansel. Jis mane guodė.

Gavusi jo leidimą stipriai rankomis apsivijau jo liemenį ir įsikibusi į jo pilką megztinį kūkčiojau taip garsiai, kaip tik galėjau. Šis nepažįstamasis švelniai glostė mano nugarą ir vis dar kruvinus plaukus, o aš sėdėdama ant jo kelių vis kūkčiojau. Man būtinai reikėjo kažkur išlieti šį skausmą, o garsus kūkčiojimas yra geriau, negu piktnaudžiavimas alkoholiu ar savęs žalojimas.

Prisiekiu, jei mano sūnus mirs, tada mirsiu ir aš. Jei ne fiziškai, tai tikrai psichiškai.