Lost Heart 🔚

10.

Su Harry pagalba grįžau atgal į savo palatą ir jis mane labai atsargiai paguldė į lovą. Vos tik jam tai padarius, pro mano palatos duris sugužėjo būrys žmonių ir jie visi buvo iš mano darbo. Menkai šyptelėjau jiems iš mandagumo, o jie su užuojautos kupinais žvilgsniais žvelgė į mane.

- Vos tik sužinojome, jog tu ligoninėje, mes iš karto atvykome, - tarė mano direktorius Martines. Jis mielas ir labai supratingas vyras. Jis žinojo, jog mano sūnus serga, tad leisdavo net vėluoti į darbą ir kartais net išeiti, jei labai reikėdavo.

- Atsiprašau, jog visą savaitę nebuvau darbe, - iš karto atsiprašiau jo, o jis tik plačiai nusišypsojo. Harry, kuris vis dar stovėjo šalia mano lovos, švelniai suėmė mano ranką ir spustelėjo ją. Pasijaučiau nejaukiai, nes visi mano bendradarbiai žinojo, jog artimo vyro šalia savęs neturiu.

- Viskas gerai, mes viską puikiai suprantame. Sugrįžk į darbą, kai tik galėsi, - bosas man mielai nusišypsojo ir aš linktelėjau.

- Atnešėme tau saldumynų ir vaisių, - link mano lovos žengė moteris iš pirkimų ir pardavimų skyriaus ir du puspilnius maišus padėjo ant spintelės prie lovos. Šyptelėjau jai ir tada ji pasilenkusi atsargiai mane apkabino. – Tas niekšas degs pragare, - ji sumurmėjo man į plaukus. – O Daniel bus tavo angeliukas bet kuriame tavojo gyvenimo žingsnyje, - ji patikino mane.

- Ačiū tau, Nila, - padėkojau jai ir jai atsitraukus prie manęs priėjo likusieji atvykę aplankyti manęs svečiai.

Mano visas pasaulis sukdavosi tik apie namus ir darbą, tai ši kompanija yra lyg mano netikra šeima. Jie visada mane palaikydavo ir būdavo kartu.

<...>

Pabudau išpilta šalto prakaito ir giliai, bei greitai kvėpuojanti. Mano plaučiai, rodės, tuoj sprogs, nes juos nudiegė aštrus skausmas. Sapnavau jį. Savo Daniel.

Atsargiai ir labai lėtai išlipau iš lovos ir palengva palikau savo palatą patraukdama link intensyviosios priežiūros skyriaus. Nenorėjau būti viena, tad pamaniau, jog būtų neprošal aplankyti Harry ir jo dukterį, neskaitant to fakto, kog dabar vidurnaktis.

Priėjusi jų palatos duris tyliai palenkiau rankeną ir pamačiau tenais dar vieną moterį, kurios dar niekada man neteko matyti. Ju buvo aukšta ir graži. Galiu garantuoti, jog ji modelis. Kai ji atsisuko į mane, ji šaltu žvilgsniu nužvelgė mane ir aš pasijutau nejaukiai. Ji pakėlė antakį laukdama, kol pasisakysiu, ko čia atėjusi, bet aš tik papurčiau galvą ir apsisukusi norėjau išeiti iš palatos.

- Lele, palauk, - paliepė Harry ir jis greitai priėjo prie manęs. Atsisukusi į jį menkai šyptelėjau garbaniui ir jis suėmė mano ranką.

- Viskas gerai, einu į savo palatą, - atsakiau ir norėjau ištraukti savo ranką iį jojo, bet jis manęs nepaleido.

- Eleanora, čia Luna, Aliaskos mama, - jis man parodė į gražuolę ir mano širdį persmelkė neaiškus skausmas. Pasijaučiau keistai, nes jis man niekada nepasakojo apie savo dukters motiną. Tik dabar pastebėjau panašumus su mergaite. Liesa, akys tokios pat ir veido forma lygiai tokia pati.

- Labas, - tyliai sumurmėjau, bet ta moteris tik pavartė akis ir nusisuko nuo mūsų.

Harry atsargiai išsivedė mane iš palatos ir aš atsisėdau ant suolelio, nes buvau dar labai silpna.

- Neminėjai man jos, - sumurmėjau nudelbdama akis į savo vis rankas.

- Nes mus sieja tik vaikas. Pati matei, jog jos nebuvo, kai Aliaskai buvo blogai, - vyro balsas buvo tylus ir galėjau jame išgirsti nuoskaudą. – Papasakiosiu apie ją tau vėliau, gerai? – Jis atsisėdo šalia manęs ir suėmė mano rankas į savo delnus.

- Neprivalai, - papurčiau galvą ir pagaliau pakėliau savo akis į jo veidą, kur puikavosi liūdna šypsena.

- Bet aš noriu. Jei tau tai nebus per daug, - jis žvelgė tiesiai į mano akis.

Šis vyras yra nuostabus. Jis švelniai glostė mano rankas su savo nykščiais ir su juo aš jaučiausi gerai. jo buvimas šalia mane ramino.

- Gerai, nes tu taip pat daug žinai apie mane ir Ansel, - linktelėjau ir tada lėtai atsistoju. – Eisiu į savo palatą, nenoriu jums trukdyti, vis dėl to esu pašalinis žmogus, - atsidusau.

- Tu ne pašalinis žmogus. Mano dukters krūtinėje plaka tavo sūnaus širdis, - jis man priminė ir aš iš karto pajaučiaus akyse ašaras.

- Sapnavau jį. Vos tik pabudus atėjau čia, - prisipažinai.

- Vos tik Luna išeis, aš ateisiu pas tave, gerai? – Jis savo delnais suėmė mano skruostus ir aš linktelėjau. Norėjau jo šalia savęs. Jo buvimas su manimi tiesiog padėdavo nepasinerti į savo baisiausias mintis.

- Lauksiu, - menkai šyptelėjau jam ir žengiau žingsnį atgal. Paskutinį kartą pažvelgusi į jo veidą apsisukau ir nuėjau link savo palatos.

Man reikia kokio nors ramsčio šiuo sunkiu gyvenimo etapu.

<...>

Nemiegojau. Laukiau. Tiesiog žvelgiau į šviesias palatos lubas ir galvojau.

Daniel mirė. Mano gyvenimo spindulėlis užgeso, bet aš vis dar gyva.

Visada galvodavau, jog man jo netekus, mano gyvenimas taip pat pasibaigs, bet tai netiesa. Nors ir labai skauda, bet aš toliau kvėpuoju, toliau galiu daryti tai, ką dariusi. Keista, taip?

Likau viena, be savo brangiausio žmogiuko gyvenime. Jis mirė, o aš dar suknistai gyva.

Tada mano palatos durys tyliai prasivėrė ir aš pakėlusi galvą pažvelgiau į jas. Tarpduryje stovėjo Harry su menka ir šilta šypsena veide. Jis uždarė duris po savęs ir įėjo į palatą. Jis tiesiog atsisėdo ant mano lovos, kad net galėjau jausti jo kūno šilumą.

Šis vyras atsigulė šalia manęs, vieną savo ranką pasikišo sau po galva, o kita ranka apkabino mano vis dar skaudantį liemenį. Jis savo smakru beveik lietėsi prie mano peties ir galėjau laba aiškiai justi jo kvėpavimą į savo kaklą.

- Papasakok ką sapnavai, jeigu nori, - jis man pasiųlė, ir aš šiek tiek pasisukusi į jį atsidusau ir trumpam užsimerkiau.

- Jis tame sapne mane kaltino. Sakė, jog galėjau jį išgelbėti neatidariusi durų Ansel. Juk galėjau pro akutę pažiūrėti, kas atėjo, bet ne, aš to nepadariau, - mano skruostu nuriedėjo ašara, kurią iš karto savo pirštais pagavo Harry.

- Tu nekalta. Juk negalėjai žinoti, kad būtent tą vakarą Ansel pasirodys prie tavo namų durų ir lyg niekur nieko pasakys, jog yra Daniel tėvas, - jis mane ramino, bet aš tik dar labiau susigraudinau.

- Arba galėjau jam iš viso nemeluoti, jog jo tėvas miręs. Tada jis būtų žinojęs, jog jis turi gyvą tėvą, kad ir koks pašlemėkas jis būtų, - sukūkčiojau ir Harry tvirčiau mane apkabino, nors tai ir sukėlė man šiokį tokį skausmą.

- Tu nekalta, Lele. Niekas nėra kaltas šioje situacijoje, o jei tau vis tiek neina to kaltės jausmo atsikratyti, tada prisimink, jog tu išgelbėjai gyvybę mažai, sergančiai mergaitei, kuriai tikrai reikėjo pagalbos, - šie žodžiai mane nuramino. Tikrai, juk aš išgelbėjau Harry dukrą paaukodama jai savo sūnelio vis dar plakančią širdutę.

Po pusės metų pagaliau įkėliau naują dalį :D Susiplanavau jau visą istoriją, tad iš viso bus 20 dalių. Reiškia, jog įpusėjom istoriją :)