Lost Heart 🔚

4.

Sėdžiu prie savo sūnaus lovos ir girdžiu, kaip aparatų pagalba jo širdis vis dar plaka. Iki pat dabar negaliu patikėti, jog jis mirė, jog daugiau niekada nebepamatysiu jo šypsenos, nebeišgirsiu jo juoko ir daugiau man niekada rytais nebeteks kariauti su juo, kad jis atsikeltų. Mano sūnus mirė. Vienintelis mano stiprybės šaltinis šiąnakt pralaimėjo prieš mirtį.

- Panele Pons, gydytojas nori su jumis pasikalbėti, - tarė į palatą įėjusi seselė.

  Linktelėjau jai ir pakilusi iš savo vietos paleidau savo sūnelio gležną rankutę ir išėjau iš palatos. Jaučiu, jog atrodžiau siaubingai, bet tai man dabar mažiausiai rūpėjo.

  Dabar mano didžiausia problema buvo, kaip savo sūnui surengti tikrai gražias laidotuves. Nebūsiu ta beprotė, kuri ne leis laidoti savo sūnaus, nes jo širdis vis dar plaka. Jis mirė ir daugiau niekada nepramerks savo akių, kad pažvelgtų į mane ir pavadintų mama.

  Įėjusi į savo sūnaus gydytojo kabinetą kiek sutrikau ten pamačiusi sėdintį Harry, bet aš vis tiek atsisėdau šalia jo ir rankomis perbraukiau per savo raudoną ir išputusį veidą.

- Kaip jaučiatės? – Švelniai manęs paklausė gydytojas ir jo akyse mačiau užuojautą, nuo kurios tikriausiai tuoj vemsiu. Mane jau nervina, jog visi mane užjaučia, bet nei vienas nežino, kokį skausmą aš kenčiu viduje.

- Gerai, - sumurmėjau tyliai nuleisdama akis į savo rankas. Abu vyrai puikiai žinojo, jog aš meluoju.

- Puikiai žinau, kaip jums sunku, bet mes vis tiek jūsų turime kai ko paklausti, - pradėjo gydytojas.

- Tiesiog sakykite, blogiau vis tiek nebus, - pagreitinau jį, nes tikrai nenorėjau klausytis apie tai, ką man tenka išgyventi.

- Harry Styles dukrai reikalingas širdies donoras, o jūsų sūnaus širdis vis dar plaka. Ar sutiktumėte paaukoti savo sūnaus širdį šio vyro dukrai? – Kabinete įsivyravo mirtina  tyla: abu vyrai laukė mano atsakymo, o aš negalėjau taip greitai atsakyti.

  Man nebuvo gaila mano sūnaus širdies, nes aš puikiai žinojau, kad mano sūnus daugiau niekada nebeatsibus. Aš tiesiog labai abejojau ties tuo ar aš noriu jį palaidoti su visais organais ar ne.

- Man reikia pagalvoti, - pagaliau atsakiau ir giliai įkvėpusi pakilau nuo odinės kėdės  ir daugiau nieko netarusi išėjau iš kabineto.

  Nugara atsiremia į sieną ir jaučiau, kaip visa virpu. Jaučiausi keistai, nes ką tik manęs paprašė atiduoti savo sūnaus širdį, bet ta mergaitė taip pat nenusipelnė mirti, jei yra galimybė pasveikti.

  Bet mano sūnus taip pat nenusipelnė mirti.

  Netrukus kabineto durys vėl atsidarė ir pro jas išėjo Harry. Jo akyse mačiau ašaras, kurios mane privertė pasijusti dar blogiau.

- Tai buvo bloga mintis. Liepiau gydytojui to tavęs neklausti, bet jis vis tiek padarė savo, - šio vyro balsas skambėjo lyg nugalėtas. Jis pasidavė. Nuleido rankas, nors jo dukra dar gyva.

- Aš noriu, kad mani sūnaus širdis plaktų, - sumurmėjau giliai įkvėpdama, o po to palengva iškvėpdama. - Jei nepaaukosiu jo širdies tavo dukrai, tada ji nebeplaks, o jei paaukosiu, ji plaks jos krūtinėje, -kalbėjau stipriai užmerkdama akis.

- Tu neprivalai to daryti, - jo balsas virpėjo.

- Aš dar visiškai neapsisprendžiau, bet manau, jog tai būtų geras sprendimas. Tu man labai padėjai šią naktį, buvai mano ramstis, o dabar metas padėti tau, kadangi susiklostė tokios aplinkybės.

  Harry daugiau nieko nesakė, tik suėmė mano ranką ir pradėjo mane kažkur vestis. Vieną akimirką pamaniau, jog jis jau nusitems mane pasirašyti dokumentus, dėl širdies persodinimo operacijos, bet aš klydau.

  Mes įžengėme į palatą, kur lovoje gulėjo maža mergaitė, prie kurios buvo prijungta begalė aparatų. Ji pamačiusi mus iš pradžių susiraukė, bet po to pamačiusi Harry plačiai nusišypsojo.

  Mergaitė buvo mano sūnaus amžiaus, tik ji buvo kur kas smulkesnė už Daniel.

- Tai mano dukra Aliaska, - tarė vyras ir mergaitė savo mėlynomis akimis įsistebeilijo į mane. Jos lūpose žaidė maža šypsenėlė nepaisant to, jog ji puikiai suprato esanti ligonė.

- Laba diena, teta, - tarė ji ir mano širdį suspaudė metaliniai gniaužtai. Ji tikrai nenusipelnė mirti.

- Labas, Aliaska. Aš Lele, - prisistačiau jai ir ji ranka pamojo, kad prieičiau arčiau jos. Taip ir padariau. Harry mus stebėjo atsistojęs iš šono, bet nieko mums nesakė.

- Tu būsi mano mamytė? – Ji paklausė ir aš iš karto apsipyliau ašaromis. Mergaitės maža rankutė prisiglaudė prie mano skruosto ir ši nuvalė mano ašaras.

- Ne, Aliaska, ji ne tavo mama, - tarė jos tėvas ir mergaitė susiraukė.

- Tai kodėl tu verki? – Aliaska paklausė.

- Nes šią naktį mirė mano vaikas, - paaiškinau jai ir ji nepaisant visų laidų kaustančių ją prie lovos apkabino mane. Šis vaikas yra tiesiog stebuklas.

  Taip besėdint pajaučiau ir Harry prisėdant šalia mūsų. Jis savo didelį delną priglaudė man prie nugaros ir raminamai ją patrynė.

- Eik pasakyk gydytojui, jog aš sutinku, - tariau paleisdama Aliaską iš glėbio ir atsistojau priešais jos tėvą.

- Tikrai? – Jo akyse sužibo viltis.

- Taip, - linktelėjau. – O aš dabar einu atsisveikinti su Daniel, - kiek tyliau tariau ir apėjusi jį išėjau iš palatos greitai nužingsniuodama iki savo sūnelio. Tai paskutinės akimirkos, kada galiu dar girdėti jo širdį plakančią jo krūtinėje.

Ir nuoširdžiai tikiuosi, jog elgiuosi teisingai.