Lost Heart 🔚

13.

Gulėjau lovoje užsiklojusi anklode iki pat smakro ir stebeilijau į lubas. Harry gulėjo šalia manęs ir nuo pat tos akimirkos, kai Luna išėjo, nepratarė nei žodžio. Tai buvo keista, nes jis tiesiog be žodžių manęs paprašė pasilikti per naktį pas jį ir aš tai supratau. Atrodo, jog aš jį pažinočiau labai ilgai, nors nuo mūsų pažinties praėjo jau beveik du mėnesiai.

- Miegi? – Švelnus jo balsas privertė pasukti savo galvą į jį ir sutikau jo žalių akių žvilgsnį.

- Ne, - sumurmėjau pasisukdama ant šono, kad gulėčiau veidu į jį.

- Ačiū, kad neišėjai, - jis švelniai delnu perbraukė per mano skruostą ir aš iš malonaus jausmo užsimerkiau.

- Man nesunku. Vis tiek esu viena, - tariau ir tada pajaučiau jo švelnias lūpas ant savo kaktos, o po to ant nosies galiuko.

- Tu turi mane ir Aliaską, - jo tylus balsas nuskambėjo man prie pat ausies, kur nat kaklo paliko dar vieną mažytį pakštelėjimą.

- Jei ne tu, tikriausiai dabar jau būčiau po žeme, kur yra ir mano sūnus, - menkai nusišypsojau, bet, manau, tai labiau panašėjo į skausmo perkreiptą vypsnį.

- Tu stipri, Lele, nebūtum ten, - jis delnais suėmė mano veidą ir man atsimerkus įdėmiai stebėjo mano akis. – Po Lunos išėjimo, galvojau, jog mano gyvenimas baigsis, jog daugiau niekada nebebūsiu laimingas, dar tada mano dukrai nustatė širdies nepakankamumą, bet tada atsiradai tu, tarsu nukritai iš dangaus tiesiai man į rankas, - jis buvo atviras. Man patiko ši akimirka.

- Tą patį galėčiau pasakyti ir apie tave, nes atsiradai mano gyvenime pačiu sunkiausiu momentu, - mano balsas virto į tylų kuždėjimą.

- Nori, papasakosiu tau apie save ir Aliaskos mamą? Nenoriu tau to užkrauti, jei tu to nenori, bet norėčiau, kad tu tai žinotum, - jis sumurmėjo.

- Noriu, - tariau prikąsdama savo lūpą. Norėjau kuo daugiau sužinoti apie jį.

- Mes susipažinome vienoje fotosesijoje. Turiu draugą fotografą, kuris mane nusivedė į kažkokią fotosesiją ir pamačiau ją. Ji buvo nuostabi, tiesiog, tą akimirką ji man pasirodė kaip angelas. Tiesiog reikalavau jos dėmesio ir per laiką ji mane prisileido. Pradėjome draugauti, tai buvo nuostabus metas. Galiu sakyti, jog pats nuostabiausias per visą mūsų pažinties laikotarpį. Po metų draugystės jai pasipiršau. Nenorėjau daugiau delsti, nes bijojau, jog ji dings, ras geresnį ir mane paliks. Susituokėme po pusmečio ir tada ji pastojo. Tą pačią dieną, kai tik apie tai sužinojo, paprašė manęs skyrybų. Man buvo skaudu. Ji norėjo pasidaryti abortą, nužudyti tą gyvybę, kuri, maniau, atsirado iš meilės. Neleido jai nužudyti mūsų vaiko, sutikau skirtis, ir pasiųliau vaiką palikti man, užtikrinau ją, jog ja pasirūpinsiu. Skaudžiausia buvo tai, jog ji tai darė dėl savo karjeros. Ji jai visada buvo svarbiausia. Kai gimė Aliaska, ji tiesiog man ją atnešė į namus su visais dokumentais ir išėjo. Išėjo be jokios sąžinės graužaties net neatsisukdama, - man suspaudė šurdį, kai Harry akyse pamačiau ašaras.

- Bet tu ją užauginai, gali savimi didžiuotis dėl to, - šyptelėjau ir švelniai savo pirštais nuvaliau jo ašaras, kurios jau riedėjo jo skruostais.

- Bet ta moteris net nepasiteiravo, kaip auga jos dukra, iki tol, kol aš jai nepaskambinau ir nepasakiau, jog mūsų vaikui širdies nepakankamumas. Jei būčiau su ja nesusisiekęs, tada tikriausiai ji iki pat dabar nebūtų pasirodžiusi.

Nebežinojau, ką dar galiu pasakyti. Ta moteris man nepatiko jau tada, kai pamačiau ją ligoninėje pirmą kartą, bet nenorėjau jos smerkti ar žeminti girdint Harry. Galėjau pasakyti, kokia ji kalė ir panašiai, bet nutylėjau tai.

- Lele, - švelniai į mane kreipėsi Harry ir aš vėl pažvelgiau į jį.

- Kas, Harry? – Menkai šyptelėjau.

- Ačiū, kad esi. Ačiū, kad neišėjai iš čia šįvakar ir patį didžiausią ačiū sakau dėl Aliaskos. Jei ne tu, nebeturėčiau savo dukters.

- Jei ne tu ir tavo dukra, tada mano sūnaus širdis nebeplaktų.

- Neatstosiu nuo tavęs visą likusį gyvenimą. Tu man brangi. Esi pats brangiausias žmogus, su kuriuo galiu būti savimi. Man nereikia apsimetinėti, jog man viskas gerai, jog nieko nenutiko, jog mano gyvenimas pats geriausias ir tobuliausias, - Harry delnai glostė mano skruostus, kas mane ramino.

- Myliu tave, - sukuždėjau.

- Ką pasakei? – Harry akys išsiplėtė ir vieną akimirką net išsigandau savo pasakytų žodžių.

- Myliu tave, - pakartojau.

- Pakartok tai dar kartą, - maldaujančiu balsu paprašė.

- Myliu tave, - dar kartą pakartojau.

- Myliu tave, Lele. Myliu tave taip stipriai, ko gyvenime dar taip nemylėjau, - jis sumurmėjo į mano lūpas ir tada prie jų priglaudė savąsias, o tada bučinys susimaišė su mūsų araromis.

Buvau laiminga.

Tikrai laiminga.