Lost Heart 🔚

8.

Vienintelis dalykas, kurio dabar troškau, buvo mirtis. Nesvarbu kokia ji būtų, bet aš norėjau mirti. Norėjau mirti, nes skausmas mano širdyje neleido man blaiviai mąstyti ir jausti. Tiesiog troškau nebejausti to jausmo sabo krūtinėje ir vienintelė išeitis buvo pačiai pasitraukti iš gyvenimo.

Vis galvoju, ar kas nors ateitų į mano laidotuves, ar iš vis jos būtų? Gal tėvai tiesiog įkištų mane į žemą ir tylėtų apie mano mirtį, nes jiems būtų be galo gėda kitiems sakyti, jog jų dukra nusižudė.

Mirkau agonojoje. Tokio skausmo, kokį pati jaučiu, niekam nelinkėčiau pajausti. Praradau sveiką protą ir manau, jog dabar man niekas negali padėti. Galiu padėti tik aš pati sau pasitraukdama iš šio gyvenimo, nes niekas manęs nenužudys. Jau prašiau gydytojo, jog suleistų man kokių nuodų, o jis man tik pasiūlė apsilankyti pas psichologą.

Atsidariusių durų garsas mane privertė suklusti ir pasukti galvą į dešinę, kur tarpduryje išvydau netvarkingų garbanų kupetą ant galvos ir susirūpinimo perkreiptą veidą.

- Ką tik kalbėjau su daktaru, - jis iš karto pradėjo ir aš atsidusau žinodama, ką jis tuoj pasakys.

- Prašau, nepradėk. Jei įlystum į mane, tada sužinotum kaip jaučiuosi ir iš kart pakeistum savo nuomonę, - iš kart jam tai pasakiau, nes buvau įsitikinusi, jog jis man atskaitys moralą.

- Aš nesiruošiau tavęs smerkti, Eleanor, - jis ištarė mano pilną vardą ir aš suklusau. Kodėl jis mane taip vadina?

- Kodėl...?

- Tiesiog prisiminiau, jog net pati minėjai šį vardą, tad manau, jog galiu bent aš tave taip vadinti, nes kiti tave vadina Lele, - jis nusišypsojo ir prisėdo ant mano lovos krašto vosai šalia manęs.

- Tau nepatinka mano vardo trumpinys? – Susiraukiau ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl jam būtent dabar parūpo mano tikrasis vardas. Net tėvai manęs nebevadina Eleanor, o ką jau kalbti apie Harry, kuris vos prieš minutę ištarė tikrąjį mano vardą ir užsibrėžė dabar taip mane vadinti.

- Ne, jis labai mielas ir gražus. Tiesiog noriu būti tas, kuris vadins tave tikruoju vardu, - jis paaiškino, bet man tas jo paaiškinimas vis tiek buvo kažkoks nesuvokiamas. Atrodo aš paleidau paskutinį savo sveiko proto plaukelį, bet apie jį net nebeturiu ką pridurti.

- Aš nieko nebesuprantu, - sumurmėjau rankomis perbraukdama per savo veidą ir nugara kritau atgal ant pagalvės, kurią man ten padėjo seselė, nes norėjau sėdėti, o ne gulėti.

- Nieko ir nereikia suprasti, - jis atsargiai paėmė mano ranką į savo didelį delną ir toks jo prisilietimas privertė mane šiek tiek įsitempti. Ne, jis nebuvo man nemalonus. Jis buvo švelnus ir kažką privertė sujudėti mano viduje. Atrodo, jog apmirusi širdis reaguoja į jo teikiamą šilumą.

Nieko nebeatsakiusi ir įgavusi šiek tiek drąsos, dėl raminamųjų mano organizme, sunėriau mūsų rankų pirštus ir pažvelgiau į jo smaragdines akis. Nuo jo veido dingo ta maža šypsenėlė, kuri vos prieš keletą sekundžių puošė jo nuostabų veidą ir net pagalvojau, jog šis manoo gestas buvo blogas, tad jau norėjau atitraukti savo ranką, bet jis man to neleido padaryti suspausdamas mano pirštus tarp savųjų.

- Tu labai graži, - jis tarė ir jaučiau, kaip pradeda kaisti mano skruostai, nors kažin ar per mėlyną spalvą ant mano veido, dėl melynių, tai matėsi.

- Nejuokauk, Harry. Esu sumušta, mėlyna kaip, uoga, o tu čia sėdi ir paistai, jog aš graži, - niekada nemokėjau priimti komplimentų, o juo labiau iš vyrų. Niekada jų negirdėdavau, nes vaikystėje ir paaukglystėje buva tikras bjaurusis ančiukas, o po pažinties su Ansel laikiau save pačia šlykščiausia moterimi pasaulyje. Buvo dar viena bėda, jog taip niekada ir nejaučiau ir negirdėjau iš jokio vyro kažko panašaus.

- Aš nejuokauju. Tu tiesiog nukritai man sunkiausiu gyvenimo momentu tiesiai į mano rankas. Tokia visa graži, tyra, - jis tęsė savo kalbą ir aš pasijaučiau blogai dėl tokių jo žodžių.

- Aš nesu graži, o juo labiau tyra. Harry, aš buvau išprievartauta, pastojau ir dabar mano vaikas mirė. Niekada nebuvau ir nebūsiu graži nei tau, nei sau, tad tiesiog geriau nemeluok nei sau, nei man, - jaučiausi kiek suirzusi. Ne, manęs nenervino, jog jis teigia, kad esu graži. Tai buvo kažkas naujo man.

- Tiesiog priimk komplimentą, Eleanor, - atsiduso vyras, kuris sėdėjo šalia manęs savo nykščiu perbraukdamas per mano krumplius, kurie iš ties atrodė padoriai, palyginus su mano veidu. Matosi, jog beveik nesipriešinau Austin, kai jis šiendien bandė manimi pasinaudoti.

- Gerai, - sumurmėjau pavartydama akis.

- Tu labai graži, - jis pakartojo komplimentą, kurį man ištarė vos prieš kelias minutes.

- Ačiū, Harry, tu taip pat neblogas, - atsakiau ir jo lūpas paliko švelnus juokas, kuris ir mane privertė šyptelėti.

- Nagi, ar buvo jau taip sunku? – Jis kikendamas manęs paklausė ir aš tiesiog kaip maža mergaitė iškišau jam liežuvį.

- Tiesiog nepakeliamai. Galvojau, kad numirsiu, - sarkazmas tiesiog laisvai liejosi pro mano lūpas. Net keista, kaip jo buvimas šalia manęs mane veikia.

- Gal nori persikelti gyventi pas mane? – Staiga jis manęs paklausė ir jo veidas vėl tapo rimtas. Nepatikliai pažvelgiau jam į akis, o jis tik stebėjo mane.

- Atrodo, jog aš čia turėčiau nusišnekėti, bet iš tavęs to nesitikėjau, - bandžiau vėl atkurti tą nuotaiką, kuri vyravo mano palatoje vos prieš kelias sekundes.

- Aš rimtai, - jis tik tiek ištarė, o aš papurčiau galvą. Nenoriu dabar nieko keisti, nors puikiai suprantu, kad tai būtų man tikrai į naudą, jei nenoriu atsidurti giliai po žeme, kaip ir mano sūnelis.

- Aš dabar esu tikra našta, tad tikrai ne. Būtų absurdiška sakyti, jog susitvarkysiu pati, nes man tikrai dabar reikia pagalbos, bet atsisakysiu. Pažįstu tave tik savaitę, galima sakyti mes vos pažįstami, tu net nežinai, kokia aš esu, o jau nori mane parsivesti į savo namus, - bandžiau jam paaiškinti, kodėl aš to nenoriu. Jei ne tokios aplinkybės, sakyčiau, jog tai per greitai, bet dabar yra visai kitaip.

Harry žiūrėjo tiesiai man į akis ir atrodė, jog jis kiaurai mato mano sielą. Pasijautusi nejaukiai nusikau savo akis ir tiesiog atrėmiau savo galvą į jo petį. Nei aš, nei jis neatlaisvinome savo rankų pirštų ir taip sėdėjome tyloje girdėdami, kaip kitapus durų tame šurmulyje kažkas bėga, kažkas kažką pameta ir po to pakelia, bet mes nejudėjome. Bent akimirkai tapome lyg statūlos, kurios tik kvėpuoja ir žvelgia kažkur į tolį. Tą akimirką mums buvo svarbiausia, jog mes esame vienas šalia kito ir aplinka mums tapo mažiausi galvos skaumu.